Per šiuos metus susipažinau su daugybe naujų žmonių ir labai džiugu, kad kai kurios pažintys neapsiriboja vienu susitikimu. Viena tokių pažinčių buvo su Dmitrijum Fofonovu, gatvės šokių studijos “Skillz“ įkūrėju ir vadovu. Dmitrijų šokio filmavimui rekomendavo pažįstamas fotografas, vėliau su Dmitrijumi bendravome jo studijos verslo vystymo klausimais, o šis pokalbis mane įkvėpė šiam interviu – apie gatvės šokių studiją „Skillz“. Tiesa sakant, apie gatvės šokius žinau tik iš tokių filmų kaip „Streetdance“, „Step Up“, tad sužinoti daugiau ir apie gatvės šokių studijų veiklą, ir apie patį šokio stilių buvo labai smalsu. Nors šiuo metu Dmitrijus šoka tik savo malonumui ir netreniruoja kitų šokėjų, jo žinios apie šokį ir noras dalintis savo sukaupta treniravimo patirtimi su kitais, ruošti naujus šokio trenerius, vystyti studijos veiklą ir siekti ambicingų tikslų – nustebina ir įkvepia, rengdama šį interviu net pasigailėjau, kad pokalbį įrašėme ne video formatu.

Koks tavo ryšys su šokiais? Ar šokai nuo vaikystės?

Ne, tikrai ne, aš vaikystėje nekenčiau šokių, bet būdamas 16 metų sužinojau, kad yra breikas, kuris man labiau asocijavosi su sportu, o ne su šokiu. Taigi, pradėjau šokti breiką, mane kabino muzika. Šiame stiliuje buvo trys dalykai viename ir sportas, ir šokis, ir kūryba. Mokiausi šokti pats savarankiškai iš tinklapių internete (ps. tuo metu YouTube dar nebuvo), nes šeimoje augome trys broliai, o tuo laiku breiko būrelis kainavo labai brangiai. Taip pat mokiausi piešti, kartu su draugais sportuodavome mokyklos salėje. Ten ne tik sportuodavome, bet ir šokdavome. Pasikviesdavau draugų, kurie lankė breiką, jie mane pamokydavo. Taip, po truputį išmokau šokti breiką. Vėliau jau pas mane mokytis ateidavo draugai iš kitų mokyklų, tad mokyklos direktorius paprašė mokėti nuomą už mokyklos salę. Tuomet supratau, kad už savo pamokas taip pat turėčiau gauti atlygį, pradėjau rinkti grupes, o iš geriausių šokėjų kurti komandas, įdomu tai, kad vienu metu net gi turėjome pasirašę dviejų metų sutartį su krepšinio klubu dėl mano suburtos komandos pasirodymų per minutės pertraukėles. Taigi, taip, tapau breiko mokytoju.

Kaip kilo mintis įkurti studiją?

Nors pagal specialybę esu inžinierius ir man labai patinka tikslūs dalykai, dirbau treneriu kitose šokio studijose. Tiesa sakant, iš pradžių neturėjau minties apie studiją, tačiau kažkuriuo momentu studijos įkūrimas tapo neišvengiama būtinybe. Be to, atrodė, kad finansiškai efektyviau pačiam nuomotis salę mokykloje ir rinkti grupes, nei dirbti treneriu kitose studijose. Kodėl? Nes žinai, kas esi, kaip dirbti ir esi pilnai atsakingas už savo įgūdžius, gali būti lankstus. Be to, dirbdamas mokykloje kuri santykį ir su mokyklos administracija. Pavyzdžiui, dirbdamas vienoje iš mokyklų įrengiau salę su veidrodžiais. Kažkuriuo momentu pastebėjau, kad vaikai mato mane kaip mokyklos mokytoją, gal mažiau pagarbiai, kaip būdavo dirbant studijoje. Taigi, pradėjau ieškoti patalpų ne mokykloje ir sukūriau erdvę, kurioje vaikai gali ne tik šokti, bet ir pabendrauti, pabūti. Darbo savo salėje privalumai – galima įdomiau įrengti patalpas, surengti šokių vakarus, taip, pamažu pradėjo kurtis bendruomenė. Net ir po daugelio metų, kai mokiniai išeidavo į kitas studijas, susitikus dažnai sakydavo, kad kitur lyg viskas gerai, geri treneriai, tačiau nėra to „vaibo“, kuris būdavo pas mus.

Studiją įkūrei vienas ar su komanda?

Dirbti studijoje pradėjome keturiese – užsiėmimus mažesniems vaikams vedė viena mano mokinė. Taip pat į komandą pakviečiau keletą pažįstamų šokėjų. Esu šokęs breiką ir iš to laikotarpio pažinojau vieną itin energingą, draugišką breiko šokėją, kurį pakviečiau kartu dirbti breiko treneriu, dar prie mūsų prisijungė pažįstama House šokėja ir trenerė. Vasarą, prieš studijos įkūrimą, dalyvavau stovykloje Čekijoje – joje dalyvavo virš 3000 gatvės šokėjų iš viso pasaulio, tad ten dar labiau patobulinau savo kaip trenerio įgūdžius. Be to, tą pačią vasarą pasirodė antras filmas „Step Up“, o „Acme Films“ organizavo šio filmo premjerą ir pakvietė mane padėti jiems reklamuoti šį filmą. Mainais už savo pagalbą, gavau galimybę pareklamuoti savo naują studiją radijo stotyje „Zip FM“ radistų laidoje. Šio renginio dėka buvo labai sėkminga pradžia – į pirmuosius užsiėmimus susirinko virš 50 žmonių, vien aš turėjau 4 grupes.

Tavo studija vadinasi „Skillz“. Kokia studijos pavadinimo istorija?

Kai mokydamas šokti kurdavau komandas, vadovavausi principu, kad pavadinimas turi būti aiškus, trumpas, skardus. Tad ir galvodamas studijos pavadinimą laikiausi tų pačių kriterijų. Važiuodamas pas tėvus, apsvarsčiau daug įvairių pavadinimo variantų, iš kurių pirmasis ir buvo „skillz“. Žodis „skills“ – anglų kalba reiškia įgūdžiai. Taigi, studija „Skillz“ – tai ir šokio įgūdžiai, ir socialiniai įgūdžiai, ir gyvenimo įgūdžiai, kurie pravers ateityje. Pavyzdžiui, organizuojame renginį – mes kviečiame padėti studijos savanorius, juos apmokome, taip, vaikai įgyja kitokios patirties. Atėjus vasarai tenka atnaujinti studijos patalpas, nors šiems darbams paprastai samdome profesionalus, mes kviečiame prisidėti ir studijos narius, tai vėl gi tam tikra patirtis, kuri gali praversti ateityje. Tenka girdėti iš buvusių studijos narių, dabar jau suaugusių, kad šioje studijoje įgijo daug skirtingos patirties, kurią sėkmingai pritaiko savo asmeniniame gyvenime.

Kokių šokių stilių mokote?

Mes mokome daugelio gatvės šokio stilių, o šįmet atidarėme dar vieną studiją, kurioje yra trys salės, tad galime mokyti dar daugiau naujų šokio stilių. Pagrindiniai stiliai, kurių mokome – hiphopas, house, breikas, vogue, dancehall, locking, popping, taip pat mokome solo latino ir turime porinių šokių grupes.

Žinai, mane nustebino, kad šalia gatvės šokių turite ir latino. Kas paskatino jus įtraukti latino į savo užsiėmimų tvarkaraštį?

Nors šie stiliai atrodo visiškai skirtingi, bet gatvės šokių apibrėžimas, sako, kad tai yra šokiai, kuriuos mes šokame socialinėje aplinkoje, pvz., vakarėlyje, gimtadienyje, gatvėje. Lankydamasis Jamaikoje, mačiau gatvėje šokančius tikrus gatvės šokėjus, jų kovas. Tie šokėjai net nebūtinai turi savo namus, gyvena gatvėje, bet šokis yra svarbi jų gyvenimo dalis. Filmuose visai tai pateikiama pagražintai, bet tam, kad suprastum ir pajustum, kas tai yra, turi pamatyti gyvai. Štai hiphopas atsirado maišantis latino ir afroamerikiečių kultūroms, o latino iš pradžių net nebuvo sportiniai šokiai, juos šokdavo ir gatvėje, ir vakarėliuose. Tai, kad tam tikru momentu iš jų išsivystė sportiniai šokiai, tarsi uždėjo latino stiliui antspaudą, kaip „rimtų“, šokamų pagal taisykles šokių. Tiesa, analogijų galima rasti hiphopo stiliuje. Vyksta ir hiphopo konkursai, kuriuose gali matyti tobulą sinchroną, kuriuose šokama pagal taisykles. Bet yra ir kita pusė – tai šokėjų kovos, čia žmonės mėgaujasi, improvizuoja, ten mažai sinchrono, bet yra netikėtumas, improvizacija, labai gera technika ir gebėjimas šokti patiems. Tiek mokydami gatvės šokių, tiek latino mes stengiamės šių dalykų neatskirti ir parodyti abi puses, pavyzdžiui, darome salsos kovas, o tai taip pat labai nuostabi patirtis.

Kuo studija „Skillz“ skiriasi nuo kitų studijų?

Aš stengiuosi nesigilinti, kaip yra kitur, turiu viziją, kurią siekiu įgyvendinti ir dalinuosi ja su savo komanda. Šį rudenį atnaujinome studijos įvaizdį, išsigryninome savo studijos vertybes, o pagrindinis mūsų studijos akcentas yra komunikacija – mes palaikome glaudų ryšį su mokiniais, mes skatiname juos bendrauti tarpusavyje. Pavyzdžiui, nors turime virš 30 grupių, iš matymo pažįstu visus mūsų studijos mokinius, o jei tik turiu progą pasikalbėti su mokiniu, būtinai tai darau. Neseniai kalbėjome su pažįstamu renginių organizatoriumi ir jam pasakiau, kad mes studijoje kaip šeima. Jis manęs paprašė paaiškinti, ką turiu omenyje sakydamas „šeima“. Tad paaiškinau, kad „šeima“ man yra tuomet, kai kiekvienas turi savo vaidmenį. Burdami komandą ar rinkdami naujas grupes stengiamės, kad merginų ir vaikinų visur būtų po lygiai, taip pat, jei turime galimybę, į komandą pritraukiame trenerius iš užsienio. Kitas svarbus aspektas – mes neskatiname ir nepalaikome vidinės konkurencijos, mokome savo mokinius ir trenerius – organizuojame mokymus, seminarus, stovyklas, vykstame į įvairius renginius Lietuvoje ir užsienyje, atsivežame įdomius šokėjus iš užsienio, skatiname išsikelti tikslus. Žodžiu, mokome ne tik šokio, bet ir socialinių įgūdžių, kuriame bendruomenę, padedame kaupti patirtį, kuri pravers gyvenime.

Kas yra jūsų studijos klientas tik vaikai ar ir suaugę?

Prieš kurį laiką dariau analizę ir pastebėjau, kad studijoje dominuoja vaikai nuo 14 iki 18 metų – jie sudaro kažkur du trečdalius visų mokinių, likę – tai vaikai iki 14 metų ir suaugusieji. Nenorime būti vien vaikų studija, bet taip pat ir vien vyresnių, kaip ir visur norime išlaikyti tam tikrą įvairovę, balansą. Studijoje šoka turime kelias suaugusių grupes, tiesa, suaugusieji daugiau renkasi į latino užsiėmimus, bet domisi ir kai kuriais gatvės šokių stiliais. Žinai, mes stengiamės atsikratyti to būrelio įvaizdžio. Norime, kad žmonės matytų mus, kaip savo pomėgį, svarbią savo gyvenimo dalį. Beje, nebūtina šokti studijoje, kad galėtumei save vadinti šokėju. Tam, kad būtum šokėjas, tu turi galvoti „aš esu šokėjas“. Ir visai nesvarbu, ar šiuo metu šoki ar ne. Pavyzdžiui, aš dabar nevedu treniruočių ir nedalyvauju kaip šokėjas renginiuose, bet vis tiek esu šokėjas, nes nuolat esu su šokėjais, organizuoju šokio renginius, kitaip sakant, mano didžioji dalis gyvenimo yra susijusi su šokiais. Tai, ar dėl to aš nesu šokėjas? Ne, aš šokėjas, aš galiu pašokti, aš nevedu treniruočių, nes tiesiog dabar yra toks mano pasirinkimas. Dar galvoju, kad yra toks stereotipinis įsivaizdavimas, kad šokiai – tai nėra verslas, bet čia, manau, požiūrio dalykas ir kartais žmonės yra linkę save arba labai nuvertinti, arba pernelyg išaukštinti. Man atrodo, kad svarbu visuomenę edukuoti apie šokį įvairiais būdais – šokti viešose erdvėse, rodyti įvairaus amžiaus šokančius žmones ir nebijoti būti matomais.

Išties darote daug svarbių ir įdomių dalykų, turite savitą požiūrį, tad pabaigoje norėčiau paklausti tavęs apie studijos ambicijas, kokios jos?

Ambicija išties didelė, bet labai gerai apgalvojus, tikiu, kad įmanoma pasiekti. Pabandysiu idėją perteikti per tokius pavyzdžius. Pampersais vadiname visus vystyklus, nors „Pampers“ yra prekės ženklas, džipais vadiname visus visureigius, kt., aš norėčiau, kad žmonės sakytų „show your skillz“ arba „let‘s skillz“ kviesdami šokti. Ambicinga, tiesa? Paprasčiau kalbant, mums svarbiausia edukuoti – mes norime, kad kiekvienas pasaulio žmogus šoktų, suprastų, kas yra šokis, palaikytų kitus šokančius, o aš suprasiu, kad tai įvykdžiau, kai  pasakymas „show your skillz“ reikš kvietimą šokti. Kaip sakoma, viskas prasideda nuo minties.

Super! Šaunus pabaigos akcentas, ačiū tau už pokalbį.