Mintis giliau panagrinėti sporto psichologijos temą kilo pavasarį, kai stebėjau sporto psichologės Linos Vaisetaitės vedamus mokymus vieno sporto klubo treneriams. Klausantis Linos pasakojimo pasidarė įdomu, ar ir kiek sporto psichologijos žinios galėtų padėti mėgėjiškai sportuojantiems žmonėms išspręsti treniravimosi metu kylančius iššūkius. Ir taip, pati sąvoka sporto psichologija skamba taip solidžiai ir šiame žodžių junginyje mane labiau glumina žodis “sportas“, nes gal šokiai nėra sportas, o gal tai, kad šoki ne profesionaliai nėra pakankamai rimta priežastis ieškoti rūpimų atsakymų konsultuojantis su sporto psichologu. Prisiminkite situacijas, kai treneris bando išaiškinti žingsnius ar sudėliotą derinį, o jūs nesuprantate arba ir po n-ojo paaiškinimo jums vis tiek nesigauna, tokiose situacijose paprastai viena drama vyksta ant parketo, o kita drama jūsų mintyse. O gal pirmą, antrą ar n-ąjį kartą dalyvaujate varžybose, bet prieš būsimą pasirodymą apima nerimas ar kokie nors nepageidaujami fiziniai pojūčiai tokie, kaip drebančios, medinės kojos ir pan. Ar tai tik nereikšmingi dalykai, į kuriuos nereikia kreipti dėmesio, o gal tai tie klausimai, kuriuos gali padėti išspręsti sporto psichologijos žinios ar konsultacijos su sporto psichologu? Apie sporto psichologiją, jos teikiamą naudą  kalbamės su sporto psichologe Lina Vaisetaite.

Pradėkime mūsų pokalbį nuo žodžių junginio „sporto psichologija“ apibrėžimo. Sporto psichologija – kas tai?

Lina Vaisetaitė: Nepaisant to, kad daug metų dirbu, man vis dar sunku paprastai atsakyti, kas yra sporto psichologija. Sakyčiau, sporto psichologija – tai sritis, padedanti sportininkams susitvarkyti su savo mintimis, emocijomis, su motyvacija ir ne motyvacija. Jei mes kalbame apie sportą, tai treniruotės padeda suvaldyti, kontroliuoti savo kūną, kitaip sakant, savo kūną nukreipti tam tikra linkme, kad kūnas atliktų veiksmus, kiek įmanoma tiksliau, efektyviau nepriklausomai nuo sporto šakos. O psichologija yra ta sritis, kuri rūpinasi žmogaus savijauta, emocijomis, mintimis, dėmesiu, kaip visa tai sutvarkyti, nukreipti, kad sportinėje veikloje tai, ką tu pasieki, išmoksti treniruodamasis iš tikrųjų pavyktų ir pavyktų taip, kaip tu nori. Tai savo sportinės veiklos efektyvumo, produktyvumo gerinimas.

Ar sporto psichologija skirta tik profesionaliems sportininkams?

Lina Vaisetaitė: Sporto psichologija nėra tik profesionaliems sportininkams, nes bet kuris žmogus, bet kurioje situacijoje visą laiką yra su savimi, patiria įvairiausias emocijas, turi įvairiausių minčių ir mūsų mintys, emocijos mums gali tiek padėti, tiek sutrukdyti.  Tad sporto psichologija bus naudinga bet kam ir mėgėjui, ir profesionaliai sportuojančiam žmogui. Žinoma, mėgėjiškai sportuojantys žmonės dažnai nedrįsta kreiptis į sporto psichologą, nes „aš gi nerimtai sportuoju, čia gal ne man, o labiau profesionalams“. Gal ir tokios tradicijos nėra. Gan dažnai mėgėjiškai sportuojantys žmonės domisi psichologija, bet tai daro daugiau savarankiškai: skaito, žiūri seminarus, tinklalaides, kalbasi tarpusavyje, klausia trenerių ir pan., bet į sporto psichologus kreipiasi retai. Tiesa, esu dirbusi su šokėjais – mėgėjais. Kalbantis su jais jautėsi požiūris, kas mes esame mėgėjai, bet tai, ką mes darome mums yra svarbu.

Kas gali įtakoti mėgėjiškai ar profesionaliai sportuojančių žmonių motyvaciją ir kiek tai galėtų padėti išspręsti sporto psichologas?

Lina Vaisetaitė: Kai kurie suaugę nori tiesiog būti fiziškai aktyvūs ir dėl to pasirenka sportuoti, jiems nėra svarbu, ar jie pasirodys gerai, ar prasčiau. Jų motyvaciją palaiko vien tai, kad jie juda. Kita vertus, manyčiau, kad dauguma suaugusių žmonių, pasirinkę į save investuoti, tikrai nori, kad jiems sektųsi tai, ką daro. Kai užsiimdamas kokia nors veikla praleidi daugiau laiko, į ją investuoji pinigus, savo energiją, laiką, norisi, kad gautųsi geriau ir kartais tiesiog pastebi, kad „na, kas čia man yra, darau, darau, kartoju, bet vis nesigauna, o dar treneris burba“, ir dėl to krenta motyvacija. Ir negali būti kitaip. Net, jei kalbėtume apie sportininkus… Tarkim, sportininkas, kuriam nepasiseka sako: „ai, nieko čia tokio“, tai jau būtų negerai. Tai reikštų, kad arba jis yra ne toje sporto šakoje, kuri jam įdomi, arba jis neigia, kad jam svarbu, ir panašiai. Jei tau nepasiseka, natūralu nusivilti, pykti ant savęs, liūdėti. Ir natūralu, kad tokiose situacijose krenta motyvacija. Aišku, reikia mokėti tame neužstrigti, liūdesio ar pykčio etapas turėtų būti laikinas ir galbūt net motyvuojantis dar labiau stengtis.

Kita vertus, nesvarbu mėgėjai ar profesionalai, sporto kultūra skatina nuostatą „aš galiu“, ypač fiziniame lygmenyje. Sportininkai ir eina su tuo požiūriu „aš galiu“ ir kai pamato, kad vis tik yra kažkas, ko aš negaliu, būna labai sunku tai pripažinti pirmiausiai sau, pasakyti, kad man reikia pagalbos. Įprasta, kad treneriai, medikai nuolat yra šalia sportininkų, bet psichologija yra kažkas labai asmeniškai apie mane, tad pripažinti, kad aš negaliu, nesvarbu, kokiame lygmenyje, gali būti sunku. Beje, vienas iš sporto psichologiją apibūdinančių terminų anglų kalboje yra „mental training“ – tai yra treniravimas ir tokia sąvoka priimama lengviau. Sporto psichologijoje yra daugiau edukavimo, o ne terapijos, tradicinė sporto psichologija taip pat yra treniravimas. 

Ir tai yra esminis skirtumas tarp įprastos psichologijos ir sporto psichologijos?

Lina Vaisetaitė: Tikrai taip. Klasikinė sporto psichologija istoriškai yra atėjusi iš edukacinės psichologijos. Beje, įdomu tai, kad į sporto psichologiją ateina daug buvusių trenerių, kurie gal ne tiek žino visą psichologinį pasaulį, kiek labai gerai žino sporto pasaulį, jie susiedami savo ir sporto psichologijos žinias moko sportininkus taip vadinamų „psichologinių įgūdžių“. Beje, šiuo metu sporto psichologijoje atsiranda įvairių atšakų, pavyzdžiui, klinikinė sporto psichologija. Sportininkai pirmiausia yra žmonės, kurie lygiai taip pat gali patirti įvairius emocinius sunkumus, pavyzdžiui, depresiją, nerimo sutrikimus, nemigą ir panašiai. Tokiose situacijose gali padėti klinikinė sporto psichologija. 

Grįžtant prie mėgėjiško sporto. Tarkim, mokaisi šokių žingsnelius ir tau nesigauna jų atlikti, ar ir kaip šioje vietoje gali padėti sporto psichologija? 

Lina Vaisetaitė: Psichologija moko, pastebėti, kas su manimi tuo metu vyksta, kai man nesiseka. Kai mums nesiseka, mes susinerviname, kai susinerviname judesiai gali „išsikraipyti“, tarkim, kartais norisi skubėti, kartais norisi viską mesti, kuo greičiau dingti iš tos treniruotės ir panašiai. Taigi, sporto psichologija moko pastebėti, kas su manimi vyksta ir nenueiti paskui kilusią emociją ar impuslą, pavyzdžiui, likti treniruotėje, ne tik kūnu, bet ir mintimis, susikaupti į tai, ką aš darau ir tęsti savo veiklą. Kitaip sakant, turime labai daug dirbti su savo dėmesiu, ar jis nukreiptas į tai, kaip aš jaučiuosi, ar į tai, ką aš šiuo metu darau. Jei kalbame apie šokėjų porą, atsiranda ir tarpasmeninių santykių niuansai. Todėl kartais emocinis pasaulis užgožia visa kita, tarsi kūnas fiziškai yra treniruotėje, bet emociškai esi kažkur kitur. Sporto psichologija moko sustoti ir susikoncentruoti ne į emocijas, o į savo užduotį, kurią šiuo metu žmogus atlieka. Iš kitos pusės galima pasitelkti ir vaizduotę. Nesigauna žingsniai, galima, pavyzdžiui, prieš miegą vaizduotėje „peršokti“ tuos žingsnius. Ir, tiesa sakant, labai daug sportininkų tai daro intuityviai. Sporto psichologas šiuo atveju pasižiūri, kad vaizdinys, kurį kuria sportininkas būtų kuo gyvesnis, įtraukiantis kuo daugiau pojūčių, mat būtent tokia yra efektyviausia vaizduotės panaudojimo forma. Dar geriau, kai mes save įsivaizduojame atliekančius kažkokį veiksmą kuo artimesnėje aplinkoje tai, kurioje visa tai realiai vyksta, pavyzdžiui, su treniruočių apranga, treniruočių salėje. Jei sportininkas nenaudoja vaizduotės, tuomet sporto psichologas gali rekomenduoti pasitelkti vaizduotę, paaiškindamas, kokiais būdais tai geriausia ir efektyviausia daryti. 

Treneris, kuris taip pat yra tokių situacijų, kai sportininkui kažkas nesigauna dalyvis, taip pat mato, kad sportininkas kažkur emociškai išeina, kai jam nepavyksta. Kiek svarbu, kad treneris tai pastebėtų ir gal taip pat išmanytų sporto psichologiją?

Lina Vaisetaitė: Taip, išties treneris turi turėti supratimą apie sporto psichologiją, bet, ką tuo konkrečiu atveju treneris turėtų daryti priklauso nuo žmogaus, su kuriuo jis dirba. Tarkim, vieną sportininką geriau palikti ramybėje arba nukreipti jo dėmesį kažkur kitur, kitaip sakant, atsitraukti iš esamos situacijos ir atlikti kokias nors kitas užduotis. Kitą sportininką galbūt reikia atvirkščiai labiau paspausti. Treneris turi pajausti, koks sprendimas tokioje situacijoje geriausiai tiktų konkrečiam žmogui, pajausti, ar žmogus vis dar įsitraukęs į tai, ką daro ar ne, kiek stipriai įsitraukęs. Jei kažkas nesigauna dėl to, kad sportininkas išsiblaškęs, nesusikoncentravęs, tai reikia raktinių žodžių, kurie padėtų sportininko dėmesį susigrąžinti į tuo metu atliekamą veiksmą. Tokiose situacijose nėra universalių atsakymų, ką reikia daryti, sprendimai priklauso nuo žmonių, su kuriais dirbama ir situacijos konteksto.

Kaip tuomet, jei nesigauna sportininkui, bet trenerį patį užvaldo emocijos? Tikriausiai treneris taip pat turėtų save „pagauti“ ir kažką su tuo padaryti?

Lina Vaisetaitė: Vienareikšmiškai. Treneris turi būti didelio sąmoningumo, kad suprastų, jog jis taip pat gali sureaguoti į situaciją emociškai. Man pačiai olimpinėse žaidynėse yra tekę matyti trenerių, ypač tų, kurie atvyksta pirmą kartą, kurie sutrinka, pasimeta, nes aplink vyksta daug visko, daug informacijos ir sprendimų, grandiozinis renginys. Ir viskas su tuo yra gerai, nes treneris taip pat yra žmogus. Tiesiog tokią savijautą reikia priimti ir tuo pačiu mokytis „nenueiti paskui emociją“. Kartais reikia dirbti ne tik su sportininku, bet ir su treneriu. Bet grįžtant prie to, ką noriu pasakyti – dalis trenerių yra labai sąmoningi, labai stebi save, moka save sustabdyti, kai emocijos užverda, bet yra dalis tokių trenerių, kurie to nepastebi ir kas yra blogiausia, ypač dirbant su vaikais, jie reikalauja iš vaikų, kad vaikai būtų save kontroliuojantys, ramūs, kai jiems nepasiseka, bet patys reaguoja labai audringai ir tuomet gaunasi, kad vaikui nepasiseka, vaikas yra aprėkiamas, o iš vaiko, kuris turi daug menkesnes galimybes ir patirtį savireguliacijai reikalauja, kad jis patyręs nesėkmę ramiai sau tęstų veiklą toliau. 

Kaip galima būtų paaiškinti tokį reiškinį, kai atrodo išmokau, bet po pertraukos išmokta technika neatsigamina ir ką su tuo galima daryti?

Lina Vaisetaitė: Dažniausiai užsimiršta tam tikros smulkmenos arba tam tikri niuansai. Kartais netgi atrodo, šitą tai aš prisimenu, bet pradedi daryti ir staiga supranti, kad vis tik nepameni. Kas tokiu atveju nutinka? Kai mokomės judesius, mūsų smegenyse neuronai susijungia tam tikra grandinėle ir jei mes tą judesį ar veiksmą dažnai darome, ta grandinėlė yra pastiprinama. Kai mes ilgai konkretaus judesio ar veiksmo neatliekame, tuomet „mūsų grandinėlėje“ atsiranda tam tikrų atsišakojimų, ir kai pabandome daryti, ne viskas atsigamina. Tai reiškia, kad tą veiksmą turime vėl kartoti, „šlifuoti“. Beje, dažniausiai yra lengviau atkurti išmoktus dalykus, nei jų mokytis iš naujo. Lygiai tas pats yra ir tuomet, kai kažkas ateina su labai prasta technika ir tenka šiuos žmones iš naujo permokyti, o tai yra sunku ir treneriams, ir patiems žmonėms, nes neteisingas įprotis jau yra susiformavęs ir jį reikia pakeisti. Mes mokomės palaipsniui, po atskirą judesį, detalę, o kai jau išmokstame – atsiranda visuma, ir išmoktą judesį mes atsimename ir suprantame, kaip vientisą veiksmą, o ne atskirais judesiais. Ir tuomet kai mes pradedama ieškoti atskirų to vieno veiksmo detalių, tuomet per daug „užsianalizuojame“ ir galime užstrigti tame. Čia jau prasideda meistriškumas. Dėl to, kai sportininkai patiria traumą ir negali fiziškai daryti kažkokių veiksmų jiems yra labai rekomenduojama bent jau įsivaizduoti, kad jie atlieka įprastus veiksmus, kad stiprintų tuos neuroninius kelius („grandinėles“) ir šie kuo mažiau nyktų.

Suprantu, kad prieš varžybas jaudulį patiria kiekvienas – nesvarbu mėgėjas ar profesionalas, kaip tai spręsti? 

Lina Vaisetaitė: Jaudulys yra labai nemaloni ir neįprasta būsena, dėl to visi nori jos kuo greičiau atsikratyti. Dažnai atrodo, kad, jei aš nesijaudinu, tai viskas yra labai gerai, labai gerai pasirodysiu varžybose ir panašiai. Bet tai yra tik iš dalies tiesa. Nes jei mes bandytume dalyvauti varžybose visiškai ramūs, tai greičiausiai gautųsi nelabai gerai, lygiai taip pat, kaip ir labai smarkiai jaudinantis. Varžybos, turnyras, konkursas – tai yra ne visai kasdienės situacijos ir tai reiškia, kad mes turime būti pasiruošę, tai yra mūsų kūnas, mūsų psichika, mūsų emocinė būsena turi būti pasirengusi, mes turime būti tarsi susiėmę, užsivedę ir ši būsena turi skirtis nuo kasdieninės treniruotės būsenos. Jaudulys mums duoda susikaupimą, duoda užsivedimą, bet tuo pačiu kartais yra labai nemaloni būsena, kai ima atrodyti, kad „ne, man to nereikia“ ir kaip gerai būtų, kad dabar būčiau ramus. Kartais, kai mes imame labai daug dėmesio kreipti į tai, kaip mes jaučiamės, mes pamirštame tai, ką turime padaryti. Čia svarbu savistaba, labai aiškus pajautimas, kiek jaudulio man reikia. Nėra vieno universalaus atsakymo. Tai yra viena iš sporto psichologijos dalių kartu su žmogumi išsikalbėti, išdiskutuoti, galbūt pasitelkiant ir psichologinius įrankius į pagalbą, kur yra ta optimali jaudulio riba, kuri tau dažniausiai leidžia pasirodyti gerai. Svarbu atrasti tą būseną ir išmokti ją atpažinti, tuomet pasakyti sau, kad man dabar reikia atsipalaiduoti ir atvirkščiai, kad man reikia dar labiau užsivesti. Bet pirmas žingsnis yra suvokimas, kad jaudulio būtinai reikia, kad jis turi savo naudą ir suteikia susikaupimą bei užsivedimą. Ne visi tai žino ir įsivardina, tad pirmiausiai svarbi edukacija, o toliau supratimas, ko man reikia, kad galėčiau save mobilizuoti. Naujausios tendencijos tiek psichologijoje, tiek sporto psichologijoje siūlo dar kitokį požiūrį – akcentuoja tai, kad savo emocijas ir būsenas galime kontroliuoti ribotai, todėl veiksmingiau mokytis valdyti savo dėmesį ir elgesį. Kitaip sakant, formuluotė „jaudinuosi, todėl turiu nusiraminti, kad galėčiau varžytis“ keičiama formuluote „jaudinuosi IR varžausi“. 

Pratęskime dar šiek tiek jaudulio temą. Kalbant prieš didelę auditoriją, gali pradėti drebėti balsas, jei tai yra teniso ar šokių varžybos, patiriant jaudulį gali pradėti drebėti rankos ar kojos. Ką patartumei tokiose situacijose? 

Lina Vaisetaitė: Tam nėra vienos strategijos ar patarimo. Yra rinkinys skirtingų technikų, kur kiekvienas žmogus pasirenka pagal savo situaciją ir kuo daugiau tų įrankių žinai, tuo lengviau. Čia kažkuria prasme, kaip turėti pilną įrankių dėžę ir priklausomai nuo to, kas „sulūžo“, pasiimti būtent tą įrankį, kuris padėtų su konkrečia situacija susitvarkyti. Tai kas su žmogumi tokioje situacijoje vyksta yra labai individualu. Vieni labiau jaučia vadinamą kūno jaudulį (drebančios rankos, medinės kojos, lakstymas į tualetą, kt.), jei tai yra ryškiausias požymis, tokiu atveju labiausiai tinka praktikos orientuotos į kūną. Tai gali būti progresuojanti relaksacija, kitaip sakant, įtempiu – atpalaiduoju ir efektas yra panašus, kaip sūpynių. Jei norime sūpynes išsupt, mes jas pastumiame ir paleidžiame, tas pats ir su raumeniu, norime jį atpalaiduoti, įtempkime ten, kur labiausiai įsitempę ir tuomet tas įsitempęs raumuo atsipalaiduoja labiau nei buvo prieš tai, o mes pasiekiame atsipalaidavimo efektą. Yra įvairios kvėpavimo technikos, kurios irgi duoda signalą smegenims, kad viskas čia yra gerai ir saugu. Dažnai sakoma, kad atsipalaiduoti reikia kvėpuojant kuo giliau, bet iš tikrųjų reikia ne tiek kvėpuoti giliai, kiek kvėpuoti lėtai. Jei mes kvėpuojame giliai, bet greitai, nieko gero nebus, nes taip galime ir panikos ataką prisikviesti, aišku, tam jau reikėtų labai intensyviai ir giliai kvėpuoti, bet tai bet kokiu atveju nepadės nurimti. Svarbiausia – lėtas kvėpavimas, net jei jis nebus toks gilus, bet bus lėtas, nuramins daug labiau. 

Ar teisingai suprantu, kad jaudulys gali būti ir emocinis?

Lina Vaisetaitė: Taip, kai kurie žmonės jaudulį patiria ne fiziškai, bet emociškai, mintyse, galvodami ir galvodami apie konkrečią situaciją, kaip bus. Nors realiai sau to neįvardiname, bet protą norisi nuraminti. Atrodo, kad jei išdiskutuosime su savimi tą situaciją, protą nuraminsime, bet, deja, taip nevyksta. Kuo daugiau galvojame, tuo labiau viskas užsisuka. Tai, jei su sportininku prieš varžybas vyksta kažkas tokio, yra įvairių technikų ir strategijų, ką su tuo daryti. Vieni siūlo keisti mintis. Pavyzdžiui, jei galvoju, kad prastai pasirodysiu, tai šią mintį rekomenduojama keisti į „aš gerai pasirodysiu“. Kiti teigia, kad tai neveikia, nes įsiveli į vidinę  diskusiją, kaip čia dabar bus ir rekomenduoja keisti santykį su tomis mintimis, įvardinti sau, kad dabar man šios mintys nenaudingos ir jas palieku, nes man dabar naudinga sutelkti dėmesį į savo apšilimą, t.t. Kitaip sakant, pagal tai, kokį nerimą žmogus patiria, žiūrim, kokias strategijas toje situacijoje yra geriausia taikyti. Taip pat gali būti sukuriama speciali priežvaržybinė rutina, kur visos strategijos yra paruošiamos konkrečiam žmogui kaip tam tikra seka, kur, kada ir ką reikia daryti. 

Ačiū už pokalbį ir patarimus!