Retkarčiais mėgstu youtube ieškoti įdomių šokio pasirodymų. Praėjusią vasarą peržiūrėjusi vieną itin daug dėmesio sulaukusį šokėjų poros šou, nejučia atkreipiau dėmesį į komentarus. Juose pora buvo kritikuojama dėl tarpusavio ryšio ir chemijos trūkumo, nenuoširdžių šypsenų. Dalyje komentarų dominavo pastebėjimai, kad abu šokėjai šoka kiekvienas sau arba tik su kamera.

“Their facial expressions ruin it. They should be dancing for each other not the damn camera“, “If they made like it was just them in the room, it would have been so much better, I need to feel the chemistry“, “… I just wish they would look at each other instead of camera to give it that sexy personal vibe“.

Visa tai įkvėpė patyrinėti chemijos (angl. chemistry -the complex emotional or psychological interaction between two people) arba ryšio tarp partnerių temą, pasigilinti į tai, kas padeda šokėjams įsikūnyti į tam tikrus personažus šokyje bei perteikti norimą emociją, įtikinti žiūrovą meile, neapykanta, aistra ir pan.

Išties atrodo nuostabu gebėti atskleisti šokio esmę, emociją, papasakoti istoriją, tarsi kiekvienas asmuo poroje būtų aktorius, gebantis keletui minučių įsikūnyti į vis kitą vaidmenį ir papasakoti liūdną ar dramatišką meilės istoriją, papasakoti apie žaismingą flirtą, kt. Vasaros pabaigoje pasikalbėti šia tema prie ☕ pakviečiau profesionalius šokėjus ir trenerius Ashley Nichole Luna ir Aurimą Bartkų.

Pradėkime nuo chemijos tarp partnerių apibrėžimo. Kas jums yra chemija poroje?

Ashley: Mano supratimu, tai yra apie partnerių panašumą, ne vizualinį, o apie panašius lūkesčius šokiui, atvirumą.

Aurimas: Aš radau labai gerą chemijos poroje apibrėžimą: kai du žmonės kartu gali dirbti sklandžiai ir be pastangų (“when two can work seamlessly and that’s effortlessly together“).

Ashley: Taip, išties, kai nereikia pastangų, kai nereikia būti per jėgą.

Kaip manote, ar emocinis ryšys tarp partnerių taip pat chemijos poroje apibrėžimo dalis?

Ashley: Taip, manau, kad taip. Partneriai turi būti atviri vienas su kitu įvairiais klausimais, o taip pat girdėti vienas kitą ir suprasti vienas kito tikslus ir lūkesčius. Svarbu, kad kiekvienas partneris būtų geros emocinės būsenos, nes priešingu atveju, na, kuomet esi dėl kažko susirūpinęs, nerimauji, tuomet tai tave gali blaškyti,  atitraukti nuo siekiamų tikslų.

Aurimas: Manau, kad emocinis ryšys yra svarbus, bet kiekvieną dieną negali remtis vien tik emocijomis, nes turi treniruotis, turi atlikti suplanuotus darbus. Kaip Ashley sakė, tu turi dirbti su savo emocijomis. Na, tarkim, jei partneris liūdnas, o partnerė yra geros nuotaikos, chemija tarp partnerių išlieka, nes tu turi tikslą ir turi atlikti darbą, nepriklausomai nuo to momento savijautos.

Sunku ar lengva išlaikyti balansą tarp buvimo su žiūrovais ir buvimo su partnere ar partneriu, kai šoki šou arba šoki varžybose?

Aurimas: Manau, kad šokdamas neturi įtikti žiūrovui. Ne, šokėjų pora turi pakviesti žiūrovus juos pastebėti, pamatyti, stebėti, tai, kas vyksta ant parketo. Be abejo, šokti šou pasirodymą ir šokti varžybose yra kiek skirtingi dalykai. Šou pasirodymo metu šokėjų pora viena šoka ant parketo ir visas žiūrovų dėmesys tenka tai porai. Ir, taip, turi tą dėmesį išlaikyti viso pasirodymo metu. Varžybose pora turi būti matoma tarp kitų 12 ar 20 porų. Na, jei šoksi tik su žiūrovais ir nekreipsi dėmesio į savo partnerę, tuomet žiūrovams atrodys, jog šoki su kažkuria kita mergina salėje. Šokėjai turi nepamiršti šokio idėjos, muzikos ir išlaikyti balansą – būti tiek su žiūrovais, tiek su savo partnere ar partneriu, ir pakviesti žiūrovus visa tai pamatyti.

“Kai atiduodi savo energiją ir ją gauni iš žiūrovų, tai yra nuostabus jausmas, kuris yra mūsų darbo įvertinimas, kuris mus motyvuoja ir įkvepia.“

Kaip?

Aurimas: Geras klausimas. Turi tam “įrankius“ – choreografija, žingsniai, muzikos tempas, idėja, turi žinoti, ką nori ir kodėl atlikti ir visa tai turi atidirbti treniruočių metu. Tai, kiek šokėjai gali įtraukti žiūrovą, priklauso ir nuo šokėjų patirties, lygio.

Ashley: Varžyboms ir šou ruošiuosi skirtingai, tam reikia kitokio požiūrio ir metodų. Partnerystės sąvoka apima ir žiūrovus, nes šokis yra ne tik apie mane ir Aurimą, bet ir apie žiūrovus. Man patinka įtraukti, sudominti žiūrovus, galų gale svarbu pažinti žiūrovus, kuriems šoku, na, ar tai aukštos klasės, rafinuota žiūrovų auditorija, ar atvirkščiai paprasta, šilta ir pagal tai, kam šoki parinkti būdus, kaip tu juos įtrauksi ir sudominsi savo pasirodymu. Kaip sako mūsų treneris, kai šoki Blackpool’e (Hall Albert), tuomet žiūrovai mato tave iš viršaus, o tu jų nematai, kai šoki visa tai turi turėti omenyje, būti tam pasirengus. Kaip sakė Aurimas, visa tai galima pasiekti tik treniruojantis. Žinai choreografiją, žinai, kada turėsi užmegzti ryšį su auditorija. Kai tas ryšys yra, ir kai tu jį jauti, tai tau suteikia papildomos energijos, ir tas abipusis santykis daug prisideda prie poros pasirodymo. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl mums patinka tai, ką darome. Kai atiduodi savo energiją ir ją gauni iš žiūrovų, tai yra nuostabus jausmas, kuris yra mūsų darbo įvertinimas, kuris mus motyvuoja ir įkvepia.

Ar teisingai suprantu, kad ryšio su žiūrovais užmezgimas yra suplanuotas procesas ir yra apgalvojamas treniruočių metu, ir tai nevyksta natūraliai pasirodymo metu?

Aurimas: Sportiniuose šokiuose nėra nieko natūralaus. Kuo daugiau treniruojiesi, kuo geriau įvaldai techniką, tuo natūraliau visa tai atrodo. Kai kuri choreografiją visus dalykus numatai iš anksto, net gi tuos momentus, kur tu šoki su partnere, ir kur šoki solo su žiūrovų auditorija – visa tai atidirbti treniruočių salėje. Negali eiti šokti prieš žiūrovus ir mėgautis tik savimi, neįtraukdamas į tai tave stebinčių žmonių. Nesvarbu šoki varžybose ar šou pasirodymą, turi patraukti žiūrovų dėmesį tuo, ką darai ant parketo.

Ashley: Nėra nieko natūralaus tame, ką mes darome, mes išmokstame žingsnius, valdyti klubus, kai visa tai, įvaldome ir tai tampa tarsi mūsų dalimi, panašiai kaip kvėpavimas, tada, taip, galime sakyti, kad šokis tampa natūraliu.

“Šokyje pora matoma 360 laipsnių kampu, ir tai visąlaik yra apie judesį. Taip, dirbti su emocijomis veide gali, kad parodytum daugiau, nes tai taip pat kūno kalbos dalis, bet aš vis tiek, manau, kad svarbiausia yra tai, kaip kūne ir judesiuose atsispindi tos emocijos.“

Primityviai žiūrint galima manyti, kad lengviau šokyje parodyti meilę ir kitus jausmus, kai partneriai yra pora ir gyvenime. Tad klausimas, kaip partneriai turi treniruotis, kad išmoktų parodyti tikras emocijas – meilę, neapykantą ir pan. –  savo šokiu?

Ashley: Kartais žmonės sutrinka galvodami apie emocijas ir judesį. Tarkim, kai šoki rumbą žmonės tikisi, kad tai bus šokis apie meilę, kad tarp partnerių bus romantiškas ryšys ir pan. Jei, pavyzdžiui, choreografijoje yra momentas, kai partneriai apsikabina, tuomet, taip, apkabinimas turi atrodyti tikras, išjaustas. Tačiau kalbant apie emociją, ne, partneriai neturi tuo metu jausti tikros meilės ar pan. Tačiau nemanau, kad tai galima pavadinti vaidyba. Aišku, tai galima ir suvaidinti, ir tai priklauso nuo žmogaus, bet aš tikiu autentiškumu, kai emocija yra nesuvaidinama, bet ateina iš vidaus, iš emocijos vidinio supratimo, pajautimo.

Aurimas: Man šokis yra vizualus menas arba jei kalbame apie dalyvavimą varžybose, tai varžymasis. Mano manymu, emocijos šokyje nėra tiek svarbios. Partneriai dažnai nėra poros gyvenime ir jie neturi tokiais būti, nes šokis yra apie kūno kalbą. Emocijos, veido išraiška ir vaidinimas. Na, tarkim aktoriai filme turi suvaidinti meilę, tačiau realybėje jie galbūt vienas kito nekenčia ar yra susipykę, tačiau jų veiduose turi atsispindėti meilė, ir būtent tai fiksuoja kamera, tai tik tam tikra situacija, scena, kuri yra matoma žiūrovui. Šokyje pora matoma 360 laipsnių kampu, ir tai visąlaik yra apie judesį. Taip, dirbti su emocijomis veide gali, kad parodytum daugiau, nes tai taip pat kūno kalbos dalis, bet aš vis tiek, manau, kad svarbiausia yra tai, kaip kūne ir judesiuose atsispindi tos emocijos. Tarkim, treniruotėse tu gali ieškoti būdų, koks tas partnerės apkabinimas turi būti ir kaip turi atrodyti, tačiau tam tau nereikia galvoti, kad “aš tave dabar turiu pamilti” arba “pradėti neapkęsti”, ne, tau tik reikia savo judesiu sukurti meilės ar neapykantos įspūdį. Taigi, tai turi ateiti ne per jausmą, bet per judesį, be abejo, jei yra tikri jausmai, tai gali atrodyti dar geriau.

Taigi, būtent judesys padeda sukurti jausmą, teisingai? 

Aurimas: Taip. Žinoma, kartais ir jausmas padeda sukurti judesį, tačiau, jei treniruotumėmės remdamiesi jausmais ar emocijomis, tokiu atveju, tektų treniruotis kartą ar du per mėnesį, nes visiems pasitaiko ir gerų, ir blogų dienų, o kai kalbame apie du žmones, tai gali tapti pernelyg sudėtinga.

Vadinasi, šokėjai norėdami išmokti judesiu perteikti emocijas turi tai treniruoti?

Aurimas: Taip, mes treniruojamės viską, kaip eiti, kaip paimti ranką, kaip pasižiūrėti vienam į kitą, kaip bendrauti be žodžių. Tarkim, veido išraiškos ne visada yra matomos žiūrovui. Jei šoki Blackpool’e , o žiūrovas sėdi balkone trečiame aukšte, žiūrovas tuomet nemato šokėjų veido, bet mato tik judesį. Žinoma, jei šokėjas ir žiūrovas yra tam pačiame lygyje, tuomet, taip, žiūrovas mato šypseną, šokėjų akis, žvilgsnį, tačiau paprastai tie jausmai ateina iš to, ką mes darome su kūnu. Tarkim, šokdami pasadoblį mes nesame realiai pikti arba netampame super romantiški šokdami rumbą, mes visa tai sukuriame per judesį, veido išraiškas. Jei žmogus nėra pratęs rodyti emocijų savo veide tada, taip, jam reikia praktikuotis ir su veido išraiškomis, t.y. kaip tu atrodai, kaip šypsaisi, kaip atrodai, jei esi piktas ar susifokusavęs į kažką. Geriausias būdas perteikti emocijas per judesį praktikuotis prieš mūsų gerą draugą veidrodį.

Suprantu, kad to šokėjai turi būti pradedami mokyti nuo mažens. Kaip šių dalykų yra mokomi vaikai?

Ashley: Per patirtį. Pavyzdžiui, kai vaikus mokai šokti rumbą nepasakoji jiems apie romantiškus santykius, ne, ieškai pavyzdžių iš jų pačių  patirties, pavyzdžiui, koks jausmas turėti draugų arba gauti mėgstamiausią žaislą, ir pan. Stengiesi per pavyzdžius parodyti jiems tam tikrą jausmą, tarkim, kada vaikas jaučiasi laimingas. Be abejo, vaikus mokai žingsnių ir kaip juos atlikti, paaiškini šokio charakterį, o apie su šokiu susijusias emocijas aiškini per jų patirtį.

Aurimas: Taip, išties vaikams negali aiškinti apie kiekvieną šokį per suaugusių supratimą, nes tada tai atrodys netikrai, dirbtinai. Pavyzdžiui, jei dešimties metų mergaitė bus su makiažu, seksualiais rūbais ir bandys šokti kaip suaugusi atrodys neskoningai. Vaikystėje mane taip pat mokė per pavyzdžius, aiškino, kaip kiekvienas šokis turi atrodyti, kokia turi būti emocija, veido išraiška ir kaip tai turi atsispindėti kūne. Dar galvoju, kad vaikai mokosi iš to, ką mato, ir tai yra žymiai lengviau. Jie yra atviresni ir mažiau galvoja apie tai, ką daro, jie tiesiog daro. Kadangi vaikai nuo mažens mokosi šokti, jiems augant atrodo, kad jiems tai pavyksta natūraliai. Suaugusiems tai yra kiek kitaip, tarkim, esi susikūręs ar susikūrusi tam tikrą įvaizdį, ir dažnai mokydamasi šokti turi lipti per save, išeiti iš profesinio įvaizdžio ir tame dažniausiai nesijauti labai patogiai, bet tai yra patirties dalis. 

Grįžtant prie vaikų mokymo, kiek laiko yra skiriama technikos ir kiek laiko yra skiriama emocijų perteikimo mokymuisi?

Aurimas: Manau, kad tai priklauso nuo trenerio, bet suprantama, kad negali mokytis vien technikos. Technika, vedimas, išraiška – visa tai svarbu mokytis kartu. Visada mokant šokti turi galvoti apie galutinį rezultatą, apie tai, kaip tas šokėjas turėtų atrodyti, ką turėtų išmokti ir panašiai. Tarkim, jei šokėjas gerai įvaldęs techniką, tuomet daugiau dėmesio skirsi atlikimui. Manau, kad visada svarbu išlaikyti balansą. 

Ashley: Mokymosi procese vaikai blaškosi, jiems sunkiau sukoncentruoti dėmesį. Tarkim, pradedi aiškinti kažką svarbaus, kas suaugusiam pasirodys labai įdomu, tačiau vaikui tai nusibosta. Iš savo darbo su vaikais patirties matau, kad jiems svarbu nuolat būti veiksme, t.y. kažką aktyviai daryti. Dirbant su vaikais svarbi tam tikra disciplina ir kartojimas, nes jų dėmesį labai lengva nukreipti kitur. 

Pereikim prie suaugusių mokymo(si). Mokant suaugusius šokti visada daug dėmesio skiriama žingsniams, technikos mokymuisi, o prieš varžybas iš trenerio sulauki patarimo “šypsokis”, “nežiūrėk į grindis”. Tai, kaip per kūno kalbą ir judesį ištransliuoti emocijas, palaikyti ryšį su žiūrovų auditorija, jei to nesimokai?

Aurimas: Kalbant apie suaugusius viskas priklauso nuo to, kiek daug šoki. Tikėtina, kad suaugęs, kuris nešoko vaikystėje, neturės įgūdžių ir juos jam teks išmokti, išvystyti, tai yra išmokti, kaip pastatyti koją, išpildyti judesį, būti muzikoje. Jei nori šokti varžybose ar šou, svarbu žiūrėti tiesiai, o ne į grindis, nes, jei žiūrėsi į grindis niekas tavęs nepastebės. Šypsena – parodo žmonėms, kad tai, ką tu darai tau patinka, kad tu mėgaujiesi. Ir kartais mes tai pamirštame, paprasčiausiai pamirštame mėgautis. Todėl mes treneriai visada tai primename savo studentėms.

Ashley: Man nėra svarbu, kokio lygio yra šokėjas. Tarkim, tu turi 1 mėnesį pasiruošti varžyboms, tu mokaisi žingsnių, juos įsimeni, suprantama, kad tuo pat metu turi mokytis daugybės dalykų, pvz., dabar turiu sustoti, dabar apsikabinti savo partnerį, dabar turiu pasižiūrėti ar parodyti konkrečią emociją, ir dar turiu mėgautis visu tuo. Žinoma, jei tu žinai, kad varžybos po mėnesio, bet pasirodai prieš savaitę iki varžybų – apima panika, nes visko daug, o laiko mažai ir tu nežinai, nuo ko pradėti. Viskam reikia laiko, juk ir pirmą kartą  nuėjus į sporto klubą nepuoli iškart kelti sunkių svarmenų, vadinasi, tu treniruoji kūną ir mokaisi, ir po tam tikro laiko gali pereiti prie kitų dalykų. Svarbu požiūris, tau net gi nebūtina imti pamokų, gali tam tikrus dalykus praktikuoti savarankiškai ir taip pasiekti visiškai kitą rezultatą.

Aurimas: Žinoma, kartais, kuo daugiau pamokų per savaitę, tuo geriau, nes, kuo daugiau laiko turi treniravimuisi, tuo daugiau įvairių dalykų gali išmokti, išlavinti savo kūną. Suprantama, kad skirtingi žmonės turi skirtingas finansines galimybes ir tai natūralu. Tačiau net, jei ir treniruojiesi 1-2 kartus per savaitę vaizdas ant parketo vis tiek bus geras, aišku, galbūt skirsis lyginant su intensyviau besitreniruojančiu žmogum. Svarbiausia praktika.

Ashley: Gali treniruotis 5 kartus per savaitę, bet aš esu įsitikinusi, kad nebūtinai to reikia, tam tikrus dalykus gali gludinti savarankiškai. O kalbant apie varžybas – jos tau turi patikti, turi norėti jose dalyvauti. Kai kam patinka varžytis ir nugalėti, kai kam gali patikti pats procesas ar mokymasis. Pavyzdžiui, aš nenoriu atrodyti kvailai, vadinasi, aš mokausi, kad taip nenutiktų. Visada turi turėti konkrečią priežastį, kodėl tai darai. Kai kas tai daro dėl smagumo, ir nenori jokio spaudimo, kai kam patinka pasipuošti, pasidažyti. Svarbiausia žinoti, kodėl tai darai, nes, kai tai tampa darbu ar nelieka priežasties, greičiausiai ta veikla ne tau.

Aurimas: Kai kurie žmonės šoka dėl patirties, o kai kam svarbu tik būti šokėjų pasaulyje ir visa tai yra puiku. Priklausomai nuo priežasčių, tu priimi sprendimą, kiek laiko nori skirti mokymuisi šokti. Pavyzdžiui, mes gyvename šokiu, šokame kiekvieną dieną, kartais būna sunku, bet šokis yra mūsų gyvenimas ir mums patinka tai daryti.

Ashley, Aurimai, ačiū už mintis. Mūsų pokalbis išties neįkainojama patirtis.