Šokėjų istorijos. Audrius Kleišmantas: mokinius reikia gerbti, padrąsinti ir bendrauti kaip su draugais, o ne su klientais

Audrius Kleišmantas, pradėjęs šokio pamokas lankyti darželyje, toliau mokėsi šokti Kauno sportinių šokių klube “Sūkurys”, o 2016 m. dėl patirtų traumų pasitraukęs iš profesionalaus sporto, pasinėrė į šokio trenerio darbą ir treniruoja ne tik suaugusius, bet ir vaikus. Audriaus kaip šokėjo ir trenerio patirtis yra unikali ir tuo, jog jam teko treniruotis net tik Lietuvoje, bet ir Švedijoje, o mokydamasis pagal studijų mainų programą Pietų Korėjoje ten ne tik palaikė savo sportinę formą, bet ir turėjo galimybę treniruoti bei teisėjauti vietinėse varžybose.

Pažintis su šokiais prasidėjo darželyje

Kaip ir daugelio šokėjų, Audriaus kelionė po šokių pasaulį prasidėjo darželyje, kai tėvai jį penkerių metų nuvedė į šokių būrelį. Be to, kaip pasakoja Audrius, jo abu tėvai yra buvę šokėjai – mama liaudies šokių, tėtis pramoginių. Pradėjęs lankyti mokyklą Audrius šokio pamokas lankė toliau vietiniame mokyklos klube. Šiame klube mokymo šokti lygis nebuvo labai aukštas, dėl to jau antroje klasėje tėtis jį nuvedė šokti į Kauno sportinių šokių klubą ,,Sūkurys“. 

Šokio pamokos ne visuomet buvo ta veikla, kurią Audrius lankė labai džiugiai.

“Iš tiesų pamenu, kad kol buvau vaikas, mane tikrai tėvai versdavo eiti šokti”, – pasakoja Audrius.  – “Ypač vėliau, kai prasidėjo brendimas ir mačiau, kad mano draugai lanko krepšinį. Aš jiems labai pavydėjau ir norėjau mesti šokius kuo greičiau ir eiti žaisti krepšinį.”

Nors mama Audrių palaikė ir skatino rinktis tą veiklą, kuri labiausiai patinka, tačiau vaikinas nuolat jautė, kad jo tėtis pergyvena, jog jis nebenori šokti.

“Jausdavau, kaip mano tėtis visad pergyvena, kad šokti nebenoriu, bet, žinoma, mane palaikė visur, kad tik man būtų geriau,” – pasakoja. – “Dar dabar puikiai pamenu, kai vieną dieną nusprendžiu neiti į šokius, bet tėtis savo darbo metu atvažiavo manęs nuvežti į treniruotę ir man pasidarė gėda prieš jį.”

Nenoras šokti netruko ilgai. Pradėjusį dalyvauti varžybose ir labai gerai sušokusį vaikų grupėje, Audrių pagavo adrenalinas ir jis nusprendė, kad šokiai jam visai patinka.

“Iš pradžių šokau pas gerbiamus trenerius Julių Šeniauską bei Ivetą Paurytę, vėliau, kiek paaugęs pradėjau šokti ir pas gerbiamus, visiems puikiai žinomus trenerius Jūratę ir Česlovą Norvaišas,” – užsimena Audrius. – “Po kurio laiko, jie pamatė, kad turiu potencialo ir pradėjo dėti dideles pastangas, kad pasiekčiau gerų rezultatų.”

Svarbiausi metai vaikino karjeroje buvo 2011 m.,  kai jauniai II standartinių šokių programoje, Lietuvoje iškovojo sidabro medalius ir vyko atstovauti Lietuvą į pasaulio čempionatą Moldovoje, Kišiniove. 

“Vėliau, kai perėjome į jaunimo amžiaus grupę, pasaulio reitinge 2012 metais užėmėme net 16-ąją vietą.” – prisimena  Audrius. – “Kad būtum tokioje aukštoje pozicijoje, reikėjo būti labai aktyviam šokių pasaulyje, tai yra dalyvauti beveik kiekvieną savaitgalį tarptautinėse šokių varžybose.” 

Darbas su vaikais padeda atsipalaiduoti, o su suaugusiais – kupinas įvairių iššūkių

Šokio trenerio karjerą Audrius pradėjo 2016 metais, kai dėl patirtų traumų, kurios jam pakišo koją toliau siekti aukštų rezultatų, pasitraukė iš profesionalaus sporto. Būtent šiais metais jis gavo pasiūlymą mokyti pro-am partnerę, kuri jau turėjo šokio patirties, tačiau jos treneriui išvykus dirbti į kitą miestą nebeturėjo partnerio ir trenerio.

Šiuo metu Audrius dirba keliuose šokių klubuose Vilniuje, kuriuose turi įvairių grupių nuo profesionalų iki visiškų mėgėjų. 

“Jei reikėtų išskirti pagal amžių, iš tiesų, įvairiai, kaip tik turiu mažų 4-7  metų vaikučių grupes, tačiau jos man pačios mieliausios, nes be galo myliu vaikus.” – Dalinasi mintimis. – “Esu tikrai girdėjęs, kad daugelis trenerių negali ar nemoka dirbti su vaikais, o man tai smagu, aš atsipalaiduoju su jais, pasikraunu gerų emocijų, kaip ir patys vaikai.”

Mokydamas vaikus Audrius stengiasi juos išmokyti ne tik šokti, bet ir gražiai bendrauti, moko juos kultūros, taip pat leidžia “išsisportuoti”, kad būtų ramesni. 

“Bet rezultatų taip pat iš jų noriu, todėl bandau rasti viduriuką.” – pasakoja Audrius. – “Manau, todėl prieš kiekvieną treniruotę vaikai atbėga ir mane apkabina. Visa tai mane labai motyvuoja.”

Suaugusieji yra labai skirtingi, tad su vienais dirbti lengviau, su kitais – sunkiau. Ir kaip vienus pagrindinių iššūkių įvardina norą perteikti savo žinias taip, kad mokiniai jį suprastų ir norėtų grįžti į jo vedamas pamokas. Jo nuomone, tai ypač svarbu solo latino moterų grupėse, kur visos šokėjos yra labai skirtingos, todėl labai svarbu sukurti tokias choreografijas, kad visoms moterims būtų gerai.

Nors Audrius dirba šokio treneriu, tačiau studijuoti pasirinko visiškai kitą specialybę.

Iš tiesų, esu baigęs visiškai kitą specialybę nei šokiai, ir turiu aukštąjį išsilavinimą Vilniaus Universitete,” – sako jis. – “Tačiau dar bestudijuodamas, niekuomet neatitrūkau nuo šokių, nes pamiršti jų tikrai nenorėjau. Be to, laikui bėgant mokinių pradėjo daugėti ir aš supratau, kad man tai labai patinka. Be to, mano specialybė tokia, kurią ateityje galiu sieti šiek tiek su šokiais, todėl stengiuosi neapleisti nei savo šokio trenerio karjeros, nei specialybės, kurią įgijau universitete. Nors  dabar, tikrai nesumeluosiu, daugiausiai savo laiko skiriu šokiams.”

Pasakodamas apie savo vertybes, kuriomis vadovaujasi trenerio darbe, Audrius mano, jog svarbiausia gerbti mokinį tokį, koks jis yra ir su kiekvienu dirbti atsižvelgiant į jo galimybes. 

“Jokiu būdu negalima kritikuoti, jei mokinys kažko padaryti negali”, – dalinasi savo mintimis Audrius. – “Svarbu visada padrąsinti, pagirti bei pasakyti klaidas, kurias jis/ji daro. Tose pačiose grupėse, atsižvelgti į kiekvieną mokinį atskirai, ir duoti asmenines pastabas. Mano nuomone, labiausiai reikia gerbti, padrąsinti ir bendrauti su mokiniu kaip su draugu, o ne kaip klientu.”

Pro-am mokines visuomet stengiasi paruošti pagal kiekvienos galimybes

Pro-am srityje Audrius dirba nuo 2016 metų. Jo įsitikinimu darbas šioje srityje suteikia labai įdomios patirties, nes dažniausiai kiekviena moteris yra neprofesionali šokėja, tačiau turi hobį, dėl kurio gyvena, atsipalaiduoja ir stengiasi, o neretai siekia išbandyti save ir varžybų aikštelėje.

“Įdomiausia, kad daugelis moterų į tai ne tik žiūri, kaip į pomėgį, tačiau ir turi norą išbandyti save šokių aikštelėje varžybose.” – sako Audrius. –  “Tas labiausiai motyvuoja trenerį, kuomet matai iš mokinės norą, motyvaciją pasiekti. O labiausiai džiaugiuosi tuomet, kai mokinė sušoka geriau, nei praeitą kartą, būna patenkinta savimi.” 

Varžybose Audrius paprastai nekreipia dėmesio į rezultatą ar į vietą, kokią užėmė mokinė, nes tai, jo nuomone,  nėra svarbiausia, tuo labiau, kad mokinė yra ne profesionalė, o ir pirma vieta yra tik viena. Savo mokines Audrius stengiasi paruošti geriausiai pagal kiekvienos galimybes. Jo manymu, kartais ne tik galimybės yra svarbiausia, o ir aplinkybės, nes mokinės turi ir šeimas, ir darbus, ir kitas veiklas. 

“Mano tikslas, kad abu būtume patenkinti įdėtu darbu į treniruotes, ir tikrai pasakysiu, tos visos intrigos ir kovojimai vienas prieš kitą varžybose tarp konkurentų, man atrodo, kiek juokingai, nes dar kartą paminėsiu, juk tai tik pramoga,” – dalinasi mintimis treneris.

Dirbant su pro-am studentėmis treneriui tenka dviguba užduotis ir treniruoti, ir šokti pačiam. O tai reiškia, kad treneris ir pats turi nuolat palaikyti formą ir į savo darbą žiūrėti atsakingai.

“Pačiam treneriui visada reikia stengtis palaikyti formą, nes negali prieš mokinę pasirodyti, kad ir tau tai yra tik laisvalaikis, į tai turi žiūrėti atsakingai, kaip į tikrą darbą ir stengtis atiduoti maksimumą kiek gali,” – sako Audrius.

Tarptautinė šokio trenerio patirtis paskatino dar daugiau tobulėti

2017 bei 2018 metais Audriui teko šokti Švedijoje ir šokti bei treniruoti Pietų Korėjoje ir šias patirtis šokio treneris vadina išskirtinėmis, suteikusiomis jam daugiau pasitikėjimo savimi ir praplėtusiomis jo kaip trenerio akiratį.

“Iš tiesų, nuo Švedijos viskas ir prasidėjo, nes Švedijoje šokau 2017-aisiais metais, ir tik sekančiais metais išvykau į Korėją. Manau, jei ne Švedija, gal Korėjoje ir nebūčiau atsiradęs.” – sako Audrius. – “Tai reiškia, kad Švedija man davė daug pasitikėjimo savimi. Švedijoje dirbti neteko, nes norėdamas treniruoti turėjau pasilikti Švedijoje ilgesniam laikui, tačiau dėl studijų turėjau grįžti į Lietuvą.”

Audrius pasakoja, Švedijoje šokęs geriausiame Geteborgo miesto klube bei padėjęs klubo treneriams jų organizuotose varžybose. Taip pat jis gavo galimybę sudalyvauti vietinėje šokių stovykloje ir išgirsti naujų žinių seminaruose, kuriuos vedė aukšto lygio užsienio treneriai.

2018 metais studijuodamas pagal mainų programą Pietų Korėjoje, po paskaitų Audrius važiuodavo mokyti žmones.

“Po kiek laiko sulaukiau didelio susidomėjimo, ir supratau, kad esu teisingoje vietoje. Supratau, jog esu be galo vertinamas svetimoje šalyje.” – dalinasi Audrius. – “Tai mane paskatino dar daugiau tobulėti. Taip pat pamačiau korėjiečių šokių kultūrą bei pastangas ir susidomėjimą šokiais.” 

Audriaus manymu, žmonės tokiose šalyse, kai su jais daliniesi savo žiniomis, rodo tau begalinę pagarbą ir susidomėjimą, visa tai be galo vertina, kas yra įprasta jų kultūroje. 

Lygindamas šokio studijų veiklą Lietuvoje ir Pietų Korėjoje, Audrius dar kartą pamini pagarbą ir mano, kad ten žmonės žiūri į šokius kaip į pramogą, ir nors ir siekia rezultatų – tarpusavyje nekonkuruoja, o atvirkščiai – vienas kitą palaiko.

“Ten žmonės tikrai į šokius žiūri, kaip į pramogą, kad ir siekia rezultatų, bet konkurencija nesijaučia, jie visi savi ir palaiko vienas kitą.” – pasakoja Audrius. – “Teko net gi sudalyvauti mėgėjų sekmadienio pasišokime, kuomet daugelis mėgėjų porų (daugiausiai vyresnio amžiaus šokėjai) atvažiuoja, leidžia muziką ir tiesiog šoka. Po šokio pasikeičia partneriais ir šoka toliau. Šypsosi, ploja, palaiko.” 

Audrius užsimena, kad Pietų Korėjoje jam teko teisėjauti ir vietinėse varžybose. Jį džiugina faktas, kad buvo pakviestas teisėjauti ir kad po šių varžybų sulaukė dar didesnės pagarbos.Vien tai, kad jau buvau pakviestas ir man buvo patikėta teisėjauti yra be galo smagu. Labiausiai patiko tai, kad net po varžybų, teisėjai ėjome šokti bendrai su dalyvavusiais šokėjais, vėliau važiavome visi kartu pavakarieniauti.” – sako Audrius. – “Po varžybų sulaukiau dar didesnės pagarbos, buvo be galo smagu.”