“Aš – Vilma Dečkutė, arba – Vilma Silvija. Taip prisistačiau tuos keletą kartų, kai manęs laukė šokio pasirodymai, savo pirmuoju ir krikšto vardais,“ – taip savo pasakojimą apie keliones po šokių pasaulį pradeda Vilma. – “Mėgstu savo darbus, šiuolaikinio meno muziejuje po atviru dangumi ir kultūros paveldo išsaugojimu, puoselėjimu besirūpinančius narius vienijančioje asociacijoje.“

Kaip sako Vilma, ji visada mėgo gamtą, knygas ir keliones, o šokį moteris apibūdina ne tiek, kaip pomėgį, bet tarsi kitą paralelinį gyvenimą, kurį pradėjo prieš ketverius metus, 2016-ųjų pavasarį.

Noras daryti tai, kas teikia džiaugsmą, padėjo atrasti šokį iš naujo

Vilmos pažintis su šokiais prasidėjo aštuonių- devynerių metų, tuomet ji lankė pramoginius šokius, kuriuos be galo mėgo.

“Prisimenu jaudulį, teisėjų keliamus balus per varžybas, suknelių šnarėjimą ir kvapus,“ – su nostalgija prisimena moteris. – “Tėvams nusprendus, kad brangu, o gal neverta, teko nustoti šokti. Išėjau iš salės tėčio vedama už rankos, nurijau ašaras. Ir šokį pamiršau.“

Iš naujo šokį Vilma prisiminė būdama virš 30-ies. Šokio paieškos prasidėjo ėmus galvoti, kad reikia būtinai suspėti daryti tai, kas teikia džiaugsmą, imtis gyvenimo, kuris jai pačiai būtų įdomus, jaudinantis ir stebuklingas.

“Taip vieną dieną mąsčiau, vairuodama, ir išgirdau per radiją kalbant Sandrą (Sandra Domingo), kažką apie tai, kad šokdamas visuomet esi tik šioje akimirkoje,“ – dalinasi Vilma.

Neilgai trukus prasidėjo ir jos pirmosios flamenko pamokos – netinkamais batais, netinkama stovėsena, nedrąsiai, bet su vidiniu pasiryžimu.

“Prisimenu proto lengvumą po pirmųjų pamokų. Flamenko man buvo pats tas: daug darbo, prakaito, emocijų.“ – Sako Vilma. – “Patyriau, kaip šiame šokyje išgyvenama viskas: džiaugsmas, linksmybė, baimė, pyktis, skausmas, vienatvė, išdidumas, elegancija, kvailiojimas, pasitikėjimas… Visas gyvenimas.“

Į sceną – praėjus vos trims mėnesiams nuo pamokų pradžios

Vilma pasakoja negalinti atsispirti iššūkiams, todėl praėjus maždaug trims mėnesiams jau dalyvavo flamenko konkurse Rygoje. Nors jų ketveriukės, dėvinčios spalvingas, burbuluotas sukneles, šokis buvo dar toks paprastas ir netobulas, tačiau tuo pačiu metu labai sėkmingas.

“Sulaukėme ovacijų, pelnėme prizą – kvietimą pasimokyti šokio meno flamenko sostinėje Sevilijoje, Ispanijoje,“ – džiaugiasi moteris. – “Vėliau juo pasinaudojome, ir nuo tol į Andalūziją šokti keliaudavau kasmet, jau keturis kartus.“

Pirmoji sceninė patirtis buvo nepamirštama – pilna emocijų, išsekimo ir krūtinėje vos telpančio džiaugsmo. Į sceną Vilmai teko užlipti ir dar keletą kartų, nes ji buvo pakviesta prisidėti prie flamenko šokio teatro trupės. Kaip sako moteris, nors šoko tik penkiuose spektakliuose, kurie vyko skirtinguose Lietuvos miestuose, tačiau kelionės paliko nepamirštamus įspūdžius.

Šokis – ir sportas, ir terapija

Žinoma, šokis sunkus sportas. Jei tik žmogus nori pasiekti rezultatų, žymiai patobulėti, tuomet šokis tampa daugybės jėgų, valios, laiko reikalaujančiu užsiėmimu. Vilmai šokio technikos tobulinimas itin svarbus, nes jai visuomet norisi išspausti iš savęs, kiek įmanoma daugiau. Be abejo, būna ir nusivylimų, ir nuosmukių, tačiau, moters nuomone, visuomet verta eiti pirmyn. Šokis į Vilmos gyvenimą atnešė ir daug vidinių pokyčių.

“Šokis padėjo atrasti, kokie dideli pokyčiai gali įvykti gyvenime. Be abejo, pasikeitė laikysena, žvilgsnis. Stipriai pasikeitė vidinė savijauta.“ – apibendrina savo atradimus Vilma. – “Šokis tapo mano kūno ir dvasios sveikatos garantu. Tam tikra prasme šokti – tai lyg švęsti gyvenimą, gyvybės, alsavimo, judėjimo stebuklą, kiekvieną akimirką išgyventi stipriai.“

Dabartiniame savo gyvenimo taške, artėjant 37-ajam gimtadieniui, Vilma apie šokį galvoja, kaip apie veiklą, padedančią gerai jaustis, pakylėjančią. Jai labai daug davė ir toli nuvedė flamenko pamokos, labai palaiko lotynų ir standartinių šokių treniruotės. Susidomėjusi trumpalaikiais kursais, ji lekia pašokti aistringojo argentinietiško tango, žaismingos kali salsos ar trankios linksmybės kupinų afrikietiškų šokių ir apibendrindama teigia, jog visos šios patirtys – puikios.

“Šoksiu, kol jausiu tą vidinį nenugalimą poreikį – judėti skambant muzikai, išjausti judesius, gyventi šį – šokio gyvenimą“ – sako Vilma.“

 

*Straipsnio pagrindinė nuotrauka: 2017 m. iš flamenko šokio teatro “Sandra Domingo“ spektaklio “Madam“.