Kažkada lankiau šokių būrelį – tai buvo mano mamos svajonė. Ji pati mokytis šokti neturėjo galimybių. Būrelis vykdavo tokiame „Draugystės“ klube, žymiajame Pietiniame rajone, Šiauliuose. Choreografė suruošdavo pastatymus, kuriuos turėdavome atlikti kasmetinėse dainų šventėse, vaikų namuose, net Šiaulių tardymo izoliatoriuje arba kitaip – Šiaulių kalėjime.

Nebuvau stipri šokėja, nelabai ir trenerių Šiauliuose buvo. Esu dalyvavusi „mokyklinio lygio“ konkursuose ir tiek. Tačiau ir tam „mokykliniam“ konkursui reikėjo suknelių, todėl mama pas kažkokią siuvėją Kaune man jas pasiuvo.

Neatsimenu, kad būčiau važiavusi jų bent kartą pasimatuoti ar kas būtų klausęs, kokios spalvos suknelių norėčiau. Tada man buvo 15 metų. 16 metų prasidėjo meilės reikalai, norėjosi išvažiuoti į Vilnių mokytis, todėl reikėjo daug visokių papildomų pamokų ir šokiai kažkaip natūraliai baigėsi.

Nors labai aiškiai prisimenu paskutinį savo šokį – vienos valsą. Tada suvokiau, kad daugiau nebešoksiu. Ir manęs tas labai nedžiugino. Atsimenu aiškiai, kaip šokių nebelankiau, bet dar ilgą laiką bandžiau prisiminti šokių žingsnelių kombinacijas, nenorėjau jų paleisti iš galvos (jas mokėmės iš video kasečių 😊).

Po to – studentavimas, darbas, šeima. Jei kada ir prisimindavau, kaip smagu būdavo „plaukti“ parketu, tai buities darbai tuoj pat tas svajones užgoždavo. Aš galvojau, kad viskas, traukinys nuvažiavo, mano metų moterys nebešoka sportinių šokių, tiesiog treneriai tokių „tetų“ kaip aš netreniruoja. Bet mintis kirbėjo. Užslėptas svajones dar labiau sužadino pirmieji „Šokių dešimtukai“ per LRT. Ir tokią frazę iš savo vyro: „Rasele, kai jau norėsi skirtis, galėsi sudalyvauti dešimtuke“, buvau gavusi…

Na ir po dvylikos metų dekretinių „atostogų“ rugsėjo 6 dieną grįžau į darbą. Gyvenu už miesto, todėl važiuodama po darbo namo, turiu daug laiko apmąstymams. Sekančiais metais turėjau didesnį gimtadienį, ir net širdis pradėdavo tabaluoti ir rankos drebėti nuo adrenalino, kai pagalvodavau, kad gerai būtų savo gimtadienio proga tėvams siurprizą padaryti – paruošti ir pašokti tuos visus sportinius šokius.

Kažkada seniai susipažinau su p. Jovita ir spalio vidury prisiruošiau jai parašyti ir paprašyti, kad ji paklaustų p. Vytauto, gal jis man ką nors patartų, kas galėtų man sustatyti visus 10 šokių ir su manim per gimtadienį pašoktų. Jie pasitarę atsiuntė savo buvusios mokinės Auksės telefono numerį. Paskambinau Auksei (buvo spalio 20 d., ketvirtadienis), pasakiau, kad už pusmečio mano gimtadienis, ir aš noriu per jį visus 10 šokių pašokti, o į treniruotes galiu atvažiuoti tik šeštadieniais porai valandų. Auksė maloniai išklausė, pasakė, kad pasitars su treneriais ir perskambins. Labai gerai prisimenu, kai ji paskambino penktadienį ir pasakė, kad man liko 17 šeštadienių, t.y. po 3 pamokas kiekvienam šokiui ir kad aš jau rytoj turiu pradėti. Man, kuriai dėl begalės rūpesčių ir didžiulio užimtumo, paroje yra suskaičiuotos visos minutės ir net 10 min. skirtų sau buvo daug, atrodė, kad 17 šeštadienių išmokti 10 šokių – tai dar marios laiko.

Baisu buvo ateiti į pirmąją repeticiją. Tai buvo 2018 spalio 22 d., mano pirmasis šokių šeštadienis. Taip staigiai viskas prasidėjo, kad net nespėjau „pasigooglinti“, ką toms repeticijoms apsirengti. Išsitraukiau savo senuosius 23 metų senumo šokių batelius (neįsivaizduoju, kaip jie nepasimetė per tiek metų…) ir atvykau mokytis šokt. Treneris paklausė, ką moku, pasakiau, kad viską, ir paprašė parodyti rumbos pagrindinį žingsnį. Man atrodė, kad aš visai normaliai jį parodžiau (treneris iš tos mano rumbos dar ir dabar juokiasi). Ir jau po pirmos repeticijos aš aiškiai suvokiau, kad 3 repeticijų vienam šokiui išmokti yra visiškai per mažai, t.y neįmanoma visai. Na ir tada prasidėjo – visi biuleteniai, mamadieniai, pietų pertraukos, kiekviena laisvesnė valanda po darbo buvo skirta šokiams. Kažkaip netikėtai atsirado laiko sau.

Beje, aš turiu du trenerius, nes mano lotynų šokių treneris, nemokino šokti klasikinių. Atsimenu, kai Auksė pasakė, kad lotynų šokiams treneris yra, o klasikiniams bus kitas ir jo dar reikės paieškoti, aš atsakiau, kad nieko tokio: vyras, keturi vaikai, darbas ir du šokių treneriai – pats tas man normaliam gyvenimo iššūkiui. ☺

Žinojau, kad mamos namo palėpėje yra likusios ir mano senosios suknelės. Išsiunčiau savo vyrą darbinių reikalų su nakvyne pas uošvienę į Šiaulius, davusi aiškias instrukcijas, kaip surasti tas palėpes ir kokių suknelių ieškoti. Jam pavyko jas paslapčiom „pavogti“ ir man pargabenti. Trūko tik vienos suknelės vienos rankovės, nes ne šokėjui neaišku, kaip tos rankovės gali prie drabužio neprisiūtos būti, o į lentyną padėtos. Kaip aš apsidžiaugiau, kad tilpau į tas sukneles, kurias paskutinį kartą buvau užsivilkusi 16-os metų!!! Kad nereikia jų nei taisyti, nei tvarkyti, aš jų net neploviau, nes bijojau, kad per tiek metų bus kokie siūlai sutrūniję, karoliukų klijai pasenę ir viskas po plovimo subyrės. ☺

Smagiai prisimenu savo pirmąjį pasirodymą šokių klubo Kalėdiniame vakarėlyje. Treneris pasakė, kad šoksime džaivą. Na, aš ten kažką jau truputį mokėjau, nes buvau jau šokius lankiusi 2 mėnesius, bet mintis neramino, ir vieną rytą sugalvojau YouTube pasižiūrėti, kaip tą džaivą šokti. Kadangi visi dar miegojo, telefone buvau išjungusi garsą. Pirmasis džaivas YouTube buvo Julios Zagoruyčenko. Žiūriu aš tą džaivą be garso ir niekaip nesuprantu – šokį rodo tokiu greičiu, kad net kojų normaliai nebesimato. Galvojau, kad mano YouTube kažkas nustatė pagreitinimus…. Ir koks man siurprizas buvo vėliau įsijungus garsą! Nei aš žinojau, kas ta Julia, nieko net panašaus mačiusi nebuvau į taip atliekamą džaivą, negalėjau net įsivaizduoti, kad šitaip įmanoma šokti. ☺ Toks siaubas apėmė supratus, kaip aš šoku savo džaivą… Šokių vakarėlyje beliko atsipalaiduoti ir pasimėgauti. ☺

Tikrai negaliu pasakyti, kad per tuos pusę metų išmokau 10 šokių. Išmokau suvaikščioti žingsnelius, išmokau jų kombinacijas. Siurprizas pavyko. Buvau iš savo gyvenimo nuotraukų ir tėčio filmučių savo svečiams paruošusi pusvalandžio filmą, kuris baigėsi mano šokiais iš vaikystės ir „su paskutiniaisiais senojo Vienos valso akordais“ aš pradėjau savo naująjį šokių pasirodymą. Man buvo labai smagu, buvo daug malonių emocijų. Iki šiol išgyvenu tas akimirkas ir tik todėl prisėdau jų aprašyti ir pasidalinti su visais. Aš nepradėjau nuo moterų grupinių užsiėmimų, salsos, solo latino ar linijinių šokių, pradėjau iškart nuo pilnos sportinių šokių programos. ☺

Apie tai, kad aš mokinuosi šokti, lankau šokių repeticijas, žinojo tik mano vyras. Ir atskiro rašinėlio reikėtų papasakojimui, kaip aš nuo vaikų slėpdavau, kur išeinu, kur sportuoju, kodėl aš iš sporto grįžtu apsirengusi kažkokiomis keistomis pėdkelnėmis ir sijonais…

Na, šventė baigėsi, svajonė įgyvendinta, tikslas pasiektas, vyras bandė kažką užsiminti, kad šokiai buvo gimtadienio dovana ir dabar jau viskas turi grįžti į normalias normalaus šeimyninio gyvenimo vėžias. Bet aš nebegaliu nešokti. Man labai smagu judėti ant parketo, nors kojos tuos pusę metų buvo nutrintos iki kraujo ir aš jas bintuodavau, ir mėlynės nesugyja niekada, bet atsistoju šokti ir man net žandai šypsosi. Ne tik šokti mokausi, mokausi būti „dama“. Juokingiausia tai, kad moterimi būti mane moko tas jaunas vyrukas, mano treneris. Normalu pasidarė, kad vaikai atvyksta į mamos treniruotes ir laukia, kol baigsis. Po to važiuojam į jų užsiėmimus. Nebenormalu būtų, jei būtų kitaip. Be to, kad vaikams ne taip būtų nuobodu studijoje manęs laukti, visos kartu mokomės šokti salsą.

Gerai prisimenu savo pirmąjį Pro/Am konkursą Vilniuje, Vilono viešbutyje 2019 m. birželio pradžioje. Šokau klasikinius šokius su ta pačia suknele iš vaikystės, nes, OMG, tik tada supratau, kiek tie konkursai kainuoja ir kiek kainuoja suknelės!!! Atsimenu, kaip mano treneriui prabudo nugalėtojo instinktas, o aš tik galvojau, kaip man išgyventi, kaip man neuždusti šokinėjant paskutinius kvikstepo žingsnelius ir nenualpti nusilenkiant ☺

Ne mažiau smagus buvo ir pirmasis konkursas, kuriame šokau lotynų šokius – šoku samba ratu, ir, aišku, treneris normaliai ratu šoka, o aš sukuosi kažkur, ir nusisukau į priešingą pusę. Jaučiu, nėra į ką įsikibti, žiūriu, trenerio nėra, taip ir sustojau, apsisukau aplink save ratu, kol jį radau, ir tęsiau savo šokį. ☺

Gyvenimas – didelis nuotykis. Šokių treniruotes sustabdė ne kažkokie įvykiai šeimoje, ne traumos ir net ne ekonominė krizė. Sustabdė virusas. Taip norėtųsi, kuo greičiau grįžti ant parketo, nes dar tiek daug norėčiau išmokti.

Rasa