Baigusi prancūzų kalbos pedagogikos ir socialinės pedagogikos studijas, o šiuo metu dirbanti paslaugų srityje, Ramunė Taparauskienė keliones po šokio pasaulį pradėjo prieš maždaug penkerius metus. Norėdama savo pomėgiui šokti skirti, kuo daugiau laiko, prieš metus Ramunė iš nedidelio kaimelio persikėlė į Vilnių.

Mokytis šokti paskatino šokių projektai

Po daugybės peržiūrėtų šokių projektų moteris nusprendė pati pamėginti mokytis šokti. Pirmasis Ramunės šokio treneris buvo šokėjas Lukas Petkevičius, į kurio treniruotes po porą kartų per savaitę ji traukiniu vykdavo į Vilnių. “Pradžia buvo sunki ir kojos neklausė, ir ausys muzikos negirdėjo :-). Bet buvau užsispyrusi, lankiau pamokas ir džiaugiausi menkiausia pažanga,“ – pasakoja Ramunė.

Moteris užsimena, kad dėl nelaimingo atsitikimo jai teko daryti ilgą pertrauką, po kurios pažįstami rekomendavo tęsti mokslus pas šokio trenerį Rolandą Beržinį, dirbantį studijoje “Milagro“.

Stiprus noras šokti padėjo įveikti patirtas traumas ir vėl mėgautis šokiu

Nors padaryti pertrauką privertė autoįvykis, kurio metu Ramunė buvo sužalota ir pusmetį negalėjo šokti, tačiau noras šokti ir vėl jausti tą džiaugsmo, laisvės ir nusivylimo savimi jausmų puokštę skatino, kuo greičiau atsistoti ant kojų ir grįžti į treniruočių salę.
“Ir aš tą padariau!“ – džiaugiasi moteris. – “Man nesutrukdė nei lūžusi koja, nei lūžęs stuburo slankstelis. Labai noriu padėkoti Rolandui už tikrai begalinę kantrybę dirbant su manimi.“

Po pertraukos ji vis geriau pradėjo suvokti, ką ir kaip turi daryti, o kiekvienas teisingai atliktas žingsnelis, derinukas ėmė teikti daug laimės, džiaugsmo ir pasitikėjimo savimi.
“Visa tai taip įsuko į tą svaiginantį šokių pasaulį, kad ėmiau treniruotėms skirti ir tris kartus per savaitę, ne tik po valandą, bet ir po pusantros,“ – pasakoja Ramunė.

Moteris pasakoja kurį laiką jausdavusi įtampą, baimę, kad treneriui taps per sunku su ja dirbti. Būdavo tokių dienų, kai šokio teikiamą džiaugsmą aptemdydavo jausmas, jog nieko nesigaus ar nepavyks išmokti.
“Šitą etapą praeina tikriausiai dauguma pradedančiųjų. Aš buvau per daug užsispyrusi, kad taip lengvai atsisakyčiau to, kas man patinka,“ – dalinasi Ramunė. – “Ėmiau daugiau dirbti viena namuose, domėtis šokiais, jų istorijomis, žiūrėti begales šokio įrašų.“

Moteris jaučiasi dėkinga savo treneriui Rolandui, kuris su geležine kantrybe ją moko Lotynų Amerikos šokių judesių, technikos. Aiškina vėl ir vėl, kaip reikia taisyklingai atlikti vieną ar kitą žingsnį, kaip pajausti ir stiprinti koordinaciją, palikti įtampą už durų ir džiaugtis tuo, ką daro.
“Tai neįkainojamos pamokos, kuriose išmoksti ne tik šokio žingsnelių, bet ir labiau pažįsti pati save, susitaikai su savo trūkumais ir imi matyti pažangą, džiaugtis pačiu procesu,“ – savo patirtį šokio aikštelėje apibendrina Ramunė.

Šokis tarsi asmeninė terapija

Šokis Ramunei suteikia nerealiai nuostabų jausmą, tarsi nukelia į visai kitą pasaulį, suteikia ne tik žinių, bet tampa savotiška asmenine terapija.
“Pamenu tą jausmą, kai po treniruotės išeidavau į gatvę tarsi kitas žmogus, šypsena iki ausų, dalis kelio namo šokio žingsneliu,“ – su šypsena pasakoja moteris.

Šokio pamokos reikalauja ir daug ištvermės – tiek fizinės, tiek psichologinės. Žinoma, galima mokytis ir neskiriant tiek dėmesio technikai.
“Bet aš šiaip sau nenorėjau, norėjau mokytis rimčiau, gilintis i techniką. O tai reikalauja daug daug kantrybės, daug daug darbo, įsiklausymo į trenerio mokymus, rimto požiūrio į tai, ką darai ir tuo pačiu vidinės laisvės.“ – sako Ramunė.

Bėgant laikui supranti, kad reikia išsikelti sau adekvačius tikslus, mažiau dejuoti, o daugiau pasitikėti savo jėgomis ir džiaugtis tuo, ką darai.
“Kai tai supranti, ateina ir vidinis laisvės jausmas, ir gebėjimas nebijoti klysti bei nejausti perdėtos kaltės jausmo. Išmoksti klausyti trenerio, klausyti muzikos, išgirsti save ir tiesiog džiaugiesi, kad gali mokytis šokti, kad gyvenime sutikai tokių puikių žmonių.“ – pasakoja Ramunė. – “Nes juk po tos avarijos galėjo būti ir kitaip…“

***

Kiekvienam žmogui, norinčiam išmokti šokti, bet nedrįstančiam žengti pirmojo žingsnio, Ramunė pataria: “Jei nori mokytis šokti, eik, nebijok, nebijok savęs, nebijok, klaidų, neleisk aplinkiniams, nesuprantantiems tavo noro šokti sugriauti tavo svajonės. Ir tikėk savimi, labai tikėk ir džiaukis kiekviena minute, praleista šokio pasaulyje, nes tai yra nepakartojama patirtis gyvenime.“