Smagu tinklaraštyje pasidalinti dar vieno šokių trenerio ir šokėjo Justo Girdvainio pasakojimu apie jo keliones po šokių pasaulį. Justas ne tik moko šokti kitus, tačiau ir pats šoka įvairiuose spektakliuose, muzikiniuose ir televiziniuose projektuose tokiuose, kaip “Mindaugas Karalius”, “Eglė žalčių karalienė”, ”Paryžiaus katedra“, “Kakės Makės gimtadienis”, “Jūratė ir Kąstytis”, “Baltican Carmen”, “Zero Live Show”, “M.A.M.A apdovanojimai”, “Žmonės”, “Muzikinė kaukė“, “Eurovizija“, ir kiti. Šokėjas sako, jog šios dvi veiklos – trenerio ir atlikėjo – viena kitą papildo, suteikia įvairių “spalvų” tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Taigi, įdomi ir įtraukianti Justo istorija.

Papasakok, kaip prasidėjo tavo kelionė po šokių pasaulį?
Kelionės pradžia mena neilgą istoriją. Buvau tik 4 metų, tačiau ją iki šiol prisimenu. Stoviu kambaryje, staiga įbėga močiutė ir uždususiu balsu klausia: “Nori šokti?”, atsakau – “noriu”, ji perklausia – “ar tikrai nori?”, atsakau – “ne”, ji dar kartą klausia, aš sakau – “nežinau. Tuo metu net nesupratau, kas yra tie šokiai. Pasirodo močiutė pamačiusi, jog Mažeikių kultūros centre vyksta šokio pamokos skubėjo namo ir norėjo spėti mane ten nuvežti.

Tavo baigtos studijos taip pat susijusios su šokiu, tad smalsu, kodėl jas pasirinkai? Ar studijų metu įgytos žinios tau padeda mokant šokti, kuriant choreografijas?
Kokią specialybę pasirinkti ilgai neapsisprendžiau. Nebuvau tikras, ar noriu studijuoti specialybę susijusią su šokiu, tačiau po ilgų dvejonių pasirinkau būtent su šokiu susijusias studijas. Manau, tam didžiausią įtaką padarė paauglystėje turėta šokio mokytojo patirtis. Man patiko ši veikla, todėl nusprendžiau savo gyvenimą sieti su šokiu ir įgyti meno ir šokio pedagogikos kvalifikaciją.
Ar pritaikau žinias? Taip, dažniausiai kurdamas choreografijas, nes studijų metu teko kurti įvairių šokio žanrų kompozicijas ar pavienes variacijas. Tuomet patobulėjo erdvės pajautimas, išmokau į viską žvelgti iš skirtingų perspektyvų: atlikėjo, partnerio, žiūrovo.

Kada pradėjai savo šokių trenerio karjerą? Kaip ji klostėsi pradžioje ir kas pasikeitė dabar?
Kaip ir minėjau, turėjau galimybę mokyti vaikus šokio dar būdamas paaugliu, maždaug 16 metų. Atvykęs į Vilnių studijuoti pradėjau vesti pro/am šokio pamokas.
Darbas su vaikais ir suaugusiais labai skiriasi. Turėjau įvairios patirties. Iš pradžių tikrai buvo sunku, bet permąstant savo veiklą, ieškant ir taikant naujoves viskas keičiasi. Tobulėji, sieki tapti geresniu nei vakar ir tai atneša teigiamų rezultatų. Išsiugdžiau stiprią kantrybę, įgijau bendravimo įgūdžių, domėjausi ir sužinojau kokia gali būti mokymo metodika, kaip ją pritaikyti ir pateikti taip, kad ji būtų suprantama kiekvienam pas mane lankančiam pamokas. Todėl dabar man kur kas lengviau.

Ne vienus metus dirbi pro/am srityje, kuo tau įdomi ši sritis? Kelias studentes šiuo metu mokai šokti?
Galiu drąsiai teigti, kad darbas su suaugusiais man yra ,,arčiau širdies‘‘. Man labai patinka sulaukti grįžtamojo ryšio, susipažinti su įvairiais žmonėmis, bendrauti, padėti, mokyti. Visas procesas labai ,,veža‘‘, nes matau kaip žmogus keičiasi, tobulėja.
Nėra pastovaus studenčių skaičiaus, jis nuolatos kinta, tačiau šiuo metu apie 10. Tiesa, dirbu ne tik su pro-am, bet mokau ir poras. Taip pat kartais tenka mokyti šokti vyrus – dažniausiai jie mokosi, norėdamo nustebinti savo antrą pusę. Esu kūręs šokį piršlyboms, mergina atsakė – taip ☺.

Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduri mokydamas savo studentes šokio paslapčių?
Didžiausias iššūkis tuomet, kai mokinei kažkas sekasi ne taip gerai. Pavyzdžiui, kai net po kelių pabandymų jai nepavyksta atlikti judesio tinkamai, ir tenka jį kartoti daug kartų. Reikia, kad žmogus suprastų, ką turi atlikti, o tai ne visada pavyksta „čia ir dabar“. Tuomet reikia surasti būdą, kaip jai tai paaiškinti, o mokinei apsišarvuoti kantrybe. Nors, jei ji užsispyrusi ir turi tikslą, dažniausiai pasiekiame gerų rezultatų.

Kokių svajonių/ambicijų turi kaip šokių treneris?
Dar būdamas 18 metų supratau, kad noriu tapti profesionaliu šokio treneriu, kuris galėtų padėti tiek pažengusiems, tiek pradedantiems ir šokį mylintiems žmonėms tobulėti, pasiekti tai, kas galbūt ne visada atrodo įmanoma. Daug laiko skyriau ir skiriu žinių atnaujinimui, mokiausi pas geriausius Lietuvos bei užsienio trenerius, todėl noriu dalytis su kitais kokybiška, patikrinta informacija ir žiniomis. Pradėjęs šokti pro/am supratau, jog man patinka kurti choreografijas, todėl viduje visada kirba noras tai daryti. Ir visada smagu matyti, kuomet tavo sugalvotą choreografiją atlieka kiti.

Vis dar planuoji tęsti šokėjo-sportininko karjerą, ar šis gyvenimo etapas jau pabaigtas?
2018 m. pradžioje porą mėnesių su partnere buvome išvykę į Ameriką, Los Andželą, kur siekėme aukštumų. Tačiau ten pabuvęs supratau, kad tai nėra tai, ko man reikia. Grįžau į Lietuvą, sportininko karjerą palikęs ten. Kaip šokėjas vis dar turiu noro varžytis, todėl negaliu teigti, kad šis etapas jau baigtas, vienu ar kitu būdu noriu konkuruoti su kitais. Visgi koks tai būdas, galbūt pamatysime ateityje.

Pastebiu, jog aktyviai koncertuoji, dalyvauji įvairiuose muzikiniuose projektuose. Kuo tau patinka ši veikla? Ir jei galėtum rinktis – dirbti tik treneriu arba tik koncertuoti, kurią veiklą pasirinktum, o gal nenorėtum atsisakyti nei vienos?
Man patinka būti ir šokio treneriu, ir atlikėju. Tai veiklos papildančios vieną kitą, jos suteikia įvairių “spalvų” kaip žmogui tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Įvairūs projektai, miuziklai, šokio spektakliai, televiziniai projektai – tai kitokia scena. Ten tu įsikūniji į vaidmenį, kurį sugalvojo režisierius ir/ar choreografas. Dirbdamas treneriu – pats esi režisierius ir choreografas, matai, kaip kiti mokosi, diskutuoja, tobulėja. Man tai labai patinka, o ypač džiugina tai, kad galiu prie to prisidėti. Todėl tai du skirtingi iššūkiai. Šokėjo gyvenimas yra įdomus įvairiais aspektais, užkulisiuose, o kartais net ir pačioje scenoje įvyksta įvairių situacijų, dažnai jos būna juokingos. Kaip antai vieno miuziklo parodymo metu. Scena – tvyro rimta, slogi nuotaika, visi įsijautę į vaidmenis juos atlieka, šokėjai “stop kadre”, solistai dainuoja ir staiga, tą akimirką, aš nesulaikęs čiaudulio nusičiaudėjau… Įsivaizduokit, kaip sunku išlikti vaidmenyje, kuomet girdi, kaip už nugaros stovintys kolegos prunkščia iš juoko, o tu toliau stengiesi išlikti vaidmenyje. Taigi, man patinka būti ir treneriu, ir atlikėju. Neatsisakau nei vieno, nei kito. Ateityje planuoju sukurti savo šokio spektaklį.

Kokiomis vertybėmis vadovaujiesi gyvenime ir darbe?
Kiekviename gyvenimo etape pildome savo “bagažą”, kažką naujo suprantame, atrandame, suvokiame, išmokstame. Tačiau visada vadovaujuosi keliomis vertybėmis: meile – meile žmogui, darbui ir bendrai viskam, ką darau gyvenime; pagarba – nes manau, kad visada svarbu gerbti žmogų tokį, koks jis yra ir jo pasirinkimus, net, jeigu ne visada jiems pritari; atvirumu ir pasitikėjimu – žmogų kur kas lengviau suprasti, kai jis atviras ir sugeba pasitikėti kitu. Darbe ypatingai svarbu, kad mokinys pasitikėtų mokytoju. Laisve ir vidine harmonija – laisve daryti tai, ką nori, būti tuo, kuo nori. Visa tai suteikia laimę ir vidinę ramybę.
Grįžęs iš Amerikos, supratau, kad gyvenime noriu daryti tai, kas man patinka, suteikia džiaugsmą, kas praturtina mane kaip žmogų. Tad linkiu kiekvienam eiti tuo keliu, kuris širdžiai malonus ir geras.