Vos pasibaigus “Crown Cup 2018“ varžyboms, pagalvojau, jog pasiruošimas joms “nusipelnė“ atskiro tinklaraščio įrašo. Šį tekstą parašiau praėjus keletui savaičių po varžybų, tačiau įsisukusi į darbus – jį visai pamiršau. Prieš keletą dienų atradusi savo tekstą, suabejojau, ar vis dar prasminga publikuoti – juk jau daugiau nei mėnuo praėjo po varžybų.. Nors, geriau pagalvojus visai nesvarbu, kada tos varžybos vyko – toks sudėtingas pasiruošimo procesas galėjo pasitaikyti ruošiantis bet kurioms, o mano seni/nauji atradimai kam nors pasirodys naudingi. 😉

Ruoštis rugpjūčio viduryje vyksiančioms varžyboms pradėjome gegužės pradžioje. Tuo metu atrodė, kad laiko ištobulinti turimus šokių derinius bei išmokti naujus yra pakankamai, tačiau laikas bėgo, o norimo rezultato vis nesimatė. Paprastai treniruočių būna visokių – kartais sekasi geriau, kartais blogiau. Tačiau, kai nesiseka ne 2 ir net ne 3 treniruotes iš eilės, krinta motyvacija, pradedi apskritai abejoti savimi ir klausi savęs, ar šis pomėgis mane vis dar “veža“. Ne kartą per šiuos mėnesius savęs to klausiau ir buvau apsisprendusi pasakyti savo šokių treneriui: “velniop varžybas, darom pertrauką, pamečiau norą šokti“. Tačiau kiekvienąkart priėmus tokį sprendimą, jis likdavo neįgarsintas – vis tikintis, kad gal po šios pamokos viskas staiga pasikeis ir vėl iš naujo atrasiu džiaugsmą šokti. Lūžis mokymosi procese įvyko tuomet, kai nusprendžiau savo abejonėmis pasidalinti su treneriu ir būtent nuo tos pamokos viskas pamažu pradėjo sektis, o kažkur pasislėpusi motyvacija ir entuziazmas šokti vėl po truputį atgijo.

Paskutinę savaitę prieš varžybas Manto kolega šokių treneris Justinas, inicijavo visų varžybose šokančių porų prasišokimą – savotišką varžybų repeticiją. Ši idėja buvo be galo šauni ir tapo puikiu testu prieš varžybas. Deja, gal dėl neįprastos aplinkos ir salėje tvyrojusio karščio, šokti sekėsi sunkiai – visi prieš dieną pamokoje puikiai sušokti deriniai strigo. Man pačiai šios nesėkmės kėlė juoką 🙈, tačiau treneriui mano klaidos visai neatrodė juokingos..

Po tokio sunkaus ir pilno abejonių pasiruošimo, į varžybas keliavau neturėdama jokių konkrečių lūkesčių. Gal dėl to, kad nieko nesitikėjau – rezultatai maloniai nustebino, o svarbiausia, kad vėl iš naujo atradau džiaugsmą šokti. Ir būtent šiose varžybose dar kartą prisiminiau, kas mane labiausiai įkvepia šokant prieš auditoriją. Džiaugiuosi, kad šokdama galiu nebegalvoti apie žingsnius ir esu šokyje kartu su partneriu, galiu bendrauti su žiūrovais – užmegzti akių kontaktą, nusišypsoti, pastebėti palaikančius žvilgsnius.

Pasiruošimas su visais motyvacijos  svyravimais eilinį kartą patvirtino, kad
būtent kalbėjimas ir yra tas “vaistas“, kuris padeda rasti sprendimus ir susigrąžinti motyvaciją. Kaip su treneriu apibendrinome: ‘mokslo šaknys kartais pasitaiko karčios, bet vaisiai saldūs.’ 😉