Visada stebėdama bičiulių emocijas, ruošiantis artėjančiam šokių renginiui, o ypač, jei tai būna tas ypatingasis debiutas, prisimenu savo istoriją. Kai pati, atsitiktinumo dėka, pirmą kartą stovėjau ant parketo. Tuo metu visiškai moteriškai tiesiog džiaugiausi savo nuostabiais blizgančiais bateliais, plazdančia alyvine suknele ir jausmu, lyg būčiau pati svarbiausia tą vakarą. Buvau įsitikinusi, jog tai- smagi avantiūra ir mažas žaidimas, suteikiantis mano gyvenimui naują atspalvį. Tas mažas- didelis prisiminimas, tolimoje ateityje, kuris galiausiai bus įrodymas, jog gyvenau įdomų gyvenimą. Tačiau, tą vakarą, viena garsi Lietuvos šokėja pasakė neįtikėtinai taiklią ir teisingą frazę, kuri lydi mane ligi šiol: „Šokis yra labai pavojingas. Vieną kartą pabandęs šokti- nebesustosi ir tai taps tavo gyvenimo dalimi.“ Taip vedina moteriško kaprizo, atradau tai, kas man tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Koketiškai maniau pažaisiu romaną su šokiu ir jį paliksiu, o jis mane beviltiškai parklupdė ant kelių ir privertė įsimylėti visam gyvenimui. Bet vis gi, kodėl žmonės nutaria šokti? Ir kodėl pradėję nebegali liautis?

Kai užklumpa lėtinis šokių virusas arba dviejų moterų istorijos

Praėjusį rudenį Lietuvos pro-am ir hobby klasės čempionate sebėdama pradedančiuosius šokėjus, svarsčiau, kas juos įkvėpė šokti, kas juos atvedė į šokių pasaulį?..

Visada žvilgsnis krypsta į naujokus, kurie žengia pirmuosius žingsnius į gražią šokio kelionę. Ir tą mielą organizatorių draugiškumą, palaikymą ir padrąsinimą, kai renginio vedėjai, tarsi vaikams, suskaičiuoja taktus. Bet iš jaudulio ir užplūdusio adrenalino, matyt, šokėjai to vis tiek negirdi… Stebint begalines pradedančiųjų pastangas, negali nesišypsoti ir nepagalvoti: “Na, štai ir jie papuolė… Diagnozė: lėtinis šokių virusas…”

Čempionato vakarą pakalbinau keletą „hobby“ klasės porų. Pasikeitėme emocijomis iš abiejų barikadų pusių. Man buvo įdomu, kaip jie jautėsi debiutuodami, o jiems, žinoma, įdomu buvo pamatyti save žiūrovo akimis. Žavėjausi dviejų smagių porų ryžtu ir klausiau mintyse, kodėl  visgi ta šauni ketveriukė ėmė šokti… Tad persimetėm dar keliais žodžiais, pasikeitėme kontaktais ir pasižadėjome, kad dar pabendrausime internetinėje erdvėje ir aš šiek tiek pakamantinėsiu.

Žinoma, pažadai buvo ištęsėti. Ačiū merginoms už geranoriškumą ir skirtą laiką! Nepaprastai nustebino Almos, pasakojimas. Alma svajojo šokti nuo vaikystės. Trejus metus lankė treniruotes, tačiau tuo metu ji gyveno nuošaliame kaime, kur iki treniruočių vietos autobusas važiuodavo vos keliskart per dieną. Tad treniruotės tekdavo laukti po 3-4 valandas, tiesiog sėdint ant mokyklos palangės. O vėliau, kai treneris pavėlino treniruočių laiką, teko visai to atsisakyti, nes nebebuvo kaip po repeticijos grįžti namo. Tad šokių virusu, regis buvo „užsikrėsta“ jau vaikystėje, tačiau svajonė liko paslėpta giliai širdyje. Almos tuometinis draugas, vėliau tapęs vyru, nė girdėti nenorėjo apie šokius, tačiau lemtinga tapo kavos pertraukėlė darbe, kai Alma kolegoms prasitarė apie  svajonę šokti… Už kelių dienų Alma nustebusi sulaukė savo viršininko skambučio, kuris pasiūlė susitikti su jo draugu, nes šis irgi labai nori šokti…  Ir regis pavyko puikiai! Tąkart buvo atšoktos pirmosios varžybos drauge.

O štai kita pašnekovė Inga, prasitarė, jog niekuomet anksčiau nėra šokusi. Tačiau jai tai visada buvo labai gražu ir visada norėjo išmokti šokti. Pasikalbėjusi su vyru, nusprendė, jog mokytis šokti tikrai nėra per vėlu ir pasiryžo išbandyti.

Palaikymas – motyvuoja ir skatina judėti į priekį

Tiek Inga, tiek Alma vienbalsiai sutarė, jog labai didelį palaikymą gauna iš aplinkinių bei artimųjų. Juk palaikymas- labai stipri jėga padedanti nenusivilti ir žengti pirmyn. Kaip ir trenerių palaikymas. Anot moterų, tik savo trenerių dėka – jų poros ryžosi dalyvauti varžybose. O aš susimąsčiau, kad greičiausiai būtent treneris yra tas zmogus, kuris dovanoja meilę šokiams… Juk treniruotė ne visada būna lengva. Kartais treniruotė pareikalauja daug fizinių ir emocinių jėgų, daug daugiau nei norėtųsi ir tuomet būtų taip paprasta viską mesti. Tuomet visas užklupusias emocijas ir neviltį tenka „sugerti“ treneriui ir paaiškinti, jog tai normalu, arba, kodėl jaučiamės būtent taip, o ne kitaip… Matyt, meilė šokiui, kaip bet kokia kita meilė kartais kainuoja daugiau, nei norėtųsi sumokėti, bet, jei jau leidaisi į šią kelionę- vėliau jau nebegali rinktis…

Diena prieš šokių konkursą – mano maža šventė

Šokių pamokos, šokis padovanoja ir nepakartojamas, laukiamas akimirkas, kai jau artėja ta didžioji diena – pasirodymo/ varžybų diena –  ir pradedi skrupulingai ruoštis. Kai vonios kambaryje, be įprastų daiktų atsiranda įdegio kremo buteliukai, o su jais kartu ir naujas, ne itin malonus namų aromatas – super stiprus plaukų lakas, kurio niekada nepirktum kasdienai. Dar milijonai plaukų segtukų, kūno blizgesio priemonės, apie kurių egzistavimą ,iki tol nežinojai, naujos akių šešėlių spalvos… Mes nebeklausiame nei kam mums to reikia, nei kokia to prasmė… Mums tiesiog gera ir smagu, visai taip, kaip vaikystėje mažoms mergaitėms smagu šukuoti savo lėles, jas rengti ir kurti lėlių gyvenimą.  Kaip sakė Jolita, šokanti solo latino: „Diena prieš konkursą, kad ir kiek jų jau būta – man yra maža mano šventė“. Su tuo sutiko ir debiutantės – pasiruošimas – tikrai teikia daug džiaugsmo, o pats dalyvavimas neįkainojamos patirties…

Mokymasis šokti dovanoja įvairiapusę patirtį

Beje, mane itin sužavėjo dar vienos šokančios moters pamąstymai. Dalia šoka pro-am standartinius šokius. Ji pabrėžė, jog šokis suteikia labai įvairią patirtį, kuri neapsiriboja tik šokių pagrindais. Įgaudamas šokio patirties, tobulėdamas ir įveikdamas sunkumus, visa tai pritaikai ir savo gyvenime. Niekada anksčiau gyvenime nešokusi moteris pasakojo, jog ateiti šokti nebuvo drąsu. Dalia pradėjo šokti senjorų kategorijoje, todėl jos pirmas klausimas šokių studijai buvo: „Ar jūsų lankytojai daugiausiai studentiško amžiaus?“ Mane labai sužavėjo Dalios mintis: „žinoma, palaikymo iš aplinkinių, matyt, daugiau sulaukčiau augindama gėles, bet tai galėsiu pabandyti ir vėliau, o šokti jau gali būti vėloka…“.  Visada žaviuosi žmonėmis, kurie drąsiai išeina iš „rėmų“… Beje, žmonės… Anot Dalios, būtent žmonės, šokių bendruomenė, yra dar viena priežastis, dėl kurios taip gera šokti- visada šilti ir palaikantys.

Šokis- tai sielos judėjimas pirmyn

Svarstydama, apie tai, ką kalbėjo moterys ir apie savo asmeninę patirtį, supratau, kad į šokius mus stumteli pačios įvairiausios priežastys – neišsipildytos vaikystės svajonės, noras rasti bendrą hobį su antrąja puse, bėgimas nuo rutinos ar begalė kitų priežasčių, bet svarbiausia ne tai…. Matyt, noras šokti apsigyvena širdyje todėl, kad šokdami galim bent trumpam tapti kažkuo kitu ir pabėgti nuo savo bėdų… Kiek savo ribų peržengiame, kiek daug „negaliu“ įveikiame, kiek sau savęs atveriame… Ir tai keičia mus. Šokis- tai sielos judėjimas pirmyn. Tobulėjimas, kurį beveik gali matyti ir apčiuopti. Kad ir kokie kasdieniai rūpesčiai slėgtų- ant parketo visi turime teisę ir galimybę būti laisvi, tokie, kokiais norime būti. Šokdami mes einame link geresnio savęs, ir tai pajutus- nebesinori sustoti…

Teksto autorė: Marija 🙂